Beglobiams gyvūnams paaukota: 2898.95 Lt
Kaip gali prisidėti?
Priminti slaptažodį    Registruotis
Bone parkas
TitulinisBone.ltAraAra BLOG'aiAr vis dar nori jį prarasti?...

Ar vis dar nori jį prarasti?...


astuke666, 2013-11-09 09:25:43





Sveiki, ką čia papasakosi. Galėtum pakeisti pasaulį, bėgtum, kad ir dabar. Deja ne kiekvieną kietą akmenėlį pajudinsi, o jeigu dar ir vietoj širdies akmenėlis, tai belsk kur nori, neįeisi.
Pagalvojau apie žmones, kurie užmigdo savo augintinius. Ne, ne apie tuos, kurie neturi kito pasirinkimo, jeigu jų mylimiausias kailiniuotis suserga ir skaudančia širdimi su juo atsisveikina. Bet apie tuos, kurie ramia širdim atsikrato augintinio, nes nebeišmaitina (nors pašarų pagal kiekvieno kišenę tikrai daug), nebesusitvarko (pamanyk jis ant manęs suurzgė, daviau į kailį, o jis įkando), namų darkytojas (sudraskė pagalvę ir dar po savęs žaislų nesusirenka, netikėlis)... ir daug daug savęs pasiteisinimų gali rasti jeigu jau sugalvojai atsikratyt ištikimiausio savo ginklanešio.
Tokiam žmogeliui siūlyčiau pasižiūrėti paprasčiausią narkozės "seansą". Kol kas turėjom garbės gauti tik pusinę narkozę dėl dantų tvarkymo. Gruodį laukia sterilizacijos operacija. Šuo ramesnis nei aš. Ji mane guodžia ir palaiko, nes mat ją operuos. Juokinga. Kas ką turi guost?
Narkozė juokai? Suleidžiami vaistai, akyse silpstantis šuo, glostai kol užmigs, ji vis keliasi kiek tik gali, kad prisiglaust, seka primerktom akim kiekvieną mano judesį. Lekuoja ir iš paskutiniųjų atsistoja, kad kuo tvirčiau priglustų prie šono (abejoju ar migdant visam laikui viskas bus greičiau ir gražiau).
Užmiega... (vieni, deja, visam laikui, kitiems labiau pasiseka).
Prabudusi ir silpna atsigeria, piktai apurzgia pagirdžiusius veterinarus ir įsitaiso pačiam bokso gale. Nežinia kas toj mažoj šuns galvelėj dedasi, tik jis vienas težino. Ar širdis verkia, kad šeimininkas daugiau nebegrįš ar tikisi ir stebi duris, uodžia kvapus ir laukia kažko pažįstamo? Bet jam tikrai nėra vienodai. Atėjus pasiimti šunytės, net boksas kilnojasi nuo uodegos dūžių, iš paskutiniųjų stengiasi pakilt, kojelės dar silpnos, tenka išsitraukt, o ji ilga. Takso kraujas daro savo. Veterinaras juokiasi, nes pusę Pupos išsitraukus, dar gera dalis jos liko bokse. Bet akimirka kaip šuo džiaugiasi, kaip laižo rankas ir cypauja atperka viską.
Jie mus myli ar mes pikti ar susivėlę, ar spuoguoti ar pudruoti... Mes supykę lengva ranka galim juos nustumt į šoną, mat norime pabūti vieni. O ką šuo? Nustumtas jis kantriai lauks kol šeimininkui baigsis psichozė ir jį pasikvies, arba bus vienas iš drąsesnių, kuris dar kartą ateis įsitikint ar šeimininkas tikrai norėjo pasakyti, kad jis dingtų iš akių. Kaip jų nemylėsi?
Nėra ką lyginti narkozės ir eutanazijos, bet žinant riziką, kad jis gali užmigti ir neprabusti, norisi verkti. Jeigu tau juokinga - sveikinu, vietoj širdelės turi akmenėlį. Bet pagalvok apie visas gražias akimirkas praleistas kartu su augintiniu ir ar vis dar nori jį užmigdyti?


Skaitykite komentarus 11

reklama