Apie šunis...

Jau tūkstančiai kartų apuostė mane šunys... Tūkstančius kartų išpėdinta pieva. Viskas liko. Niekas nepasikeitė...
Po sunkios dienos mokykloje- viską nuraminantis šuns prisilietimas... Viską pasakantis, pilnas nuoširdumo ir begalinės meilės šeimininkui šuns žvilgsnis... Skanėstas prie šuns nasrų... Paglostymas. Ar gali būti geriau?
Kamuolio gaudymas... Šeimininkės džiuginimas... Tarsi norėdamas įtikti šeimininkui, šuo išdykauja... NEGALI būti geresnio džiaugsmelio.
Šunys- tarsi gydytojai- savo pokštukais linksmina šeimininkus, o vienas šuns paglostymas nuramina...
Šiaip žiūriu į Arą, žiūriu į Mikį- abu turi namus, turi valgyti, turi kojas turi rankas, turi jausmus... Jie ŠUNYS. ŠUNYS, kurie nori padėti, įtikti šeimininkui, užjausti nelaimėje...
O ką kiti žmonės daro? Meta nuo tilto. Kam? Ar atsilygindamas už jo meilę, jausmus, pagarbą???
Pila klijų į šnerves? Už ką? Už meilę?
Kartais žmonės elgiasi taip. Vistiek lieka paskutinis klausimas:

UŽ KĄ? UŽ KĄ, ŽMOGAU, TAIP PADAREI?

O kad dar labiau suprastumėte, siūlau pasižiūrėti šį filmuką:
http://www.videogaga.lt/video?id=nzuzztdphospnexcb