Mano šuniukai...

Ach, tas Aras... Kai prisimenu jį, koks jis buvo geras šuo... Visada lakstydavom kartu, žaisdavom... O dabar jo jau nebėra. Mirė dėl ligos, lapkričio 12d. jį užmigdė... Buvo labai skaudi žinia...


Bet reikia gyventi toliau. Mėnesiuką buvau su vienu šuniuku- Mikiu. Dažnai vaikščiodavom, pažaisdavom. O, tas Mikis- tikras stipruolis. Bet paskui gavau Luną- nuostabią vokiečių aviganio mišrūniukę. Jai dabar trys mėnesiukai. Jos kailis nuostabus, smėlinis. O kaip ji žaidžia! Širdžiai gera matyti ją linksmą ir žaidžiančią. Šunytė niekada nuo manęs nebėga. Jei aš kur nors nubėgu, kelios sekundėlės- Luna čia. Oi, linksma turėti tokius padaužėles!