Bangharas - reliktinė veislė.

Viename forume vykstant diskusijai kokios šunų veislės pačios seniausios, pirmą kartą pamačiau bangharo nuotrauką. Į kaltūnus susivėlusiu kailiu ir raudonomis akimis šuo, stoviniuojantis dykumos fone, sudomino, bet didelio įspūdžio nepadarė. Gana ilgą laiką domėjausi šia veisle, rinkau informaciją ir dabar mano akimis žiūrint, tai tikrai viena unikaliausių šunų veislių, pasiekusių mus per tūkstantmečius ir išlaikiusi sau būdingas savybes.
Bangharas, tai mongolų aviganių veislė, branginama čabanų ir be galo retai sutinkama miestuose. Nors mongolai, be šitos, turi dar keturias aviganių veisles (uzemči, taiga-nahoj, borz-nahoj, šairad) sugebančias savarankiškai ganyti ir saugoti bandą, bet bangharai pranoksta jas savo patikimumu ir sugebėjimu savarankiškai mąstyti.
Bangharai žinomi apie 14 tūkstančių metų. Šie šunys aprašyti mongolų, kalmikijos ir kitų artimų tautų šamanų giesmėse, kuriomis kviečiama Šuns Dvasia - židinio saugotoja. Kai kurių mokslininkų teigimu šios giesmės surašytos prieš 9 - 12 ar net dar dviem tūkstantčiais metų seniau. Jose neįmanoma nepastebėti išvaizdos ir charakterio panašumo lyginant su šiuolaikiniu standartu. Atrodo per tiek laiko šunys nė kiek nepasikeitė.
Kai Irkutske, Ust-Haita vietovėje archeologai aptiko šuns kaukolę datuojamą 8300 metų, pasirodė kad kaukolė panaši į šiuolaikinio bangharo. Skirtumai be galo nežymūs turint galvoje šių kaukolių amžiaus skirtumą.
Užuominų apie bangharus randama Marko Polo kelionių aprašymuose, kinų Tanų dinastijos metraščiuose. Žinoma kad tokius šunis laikė Čingishanas, o jo kariai mėgo save lyginti su bangharais dėl jų proto, nuožmumo, ištvermės ir ištikimybės.
Gerokai vėlesniais laikais bangharai tarnavo ir NKVD pulkuose Sibire. Nors tuo laiku į Rusiją jau buvo įvežta vokiškų šunų veislių, bet jų nebuvo tiek daug, tuo labiau atšiauriose klimato juostuose. Čia ir vėl pasitarnavo bangharai. Buvo labai vertinami už nereiklumą už tai, kad sugebėdavo dirbti net pačiomis atšiauriausiomis oro sąlygomis. Bangharai be vargo imdavo net senus pabėgusių kalinių pėdsakus ar pliaupdavo lietus, ar žemę su dangumi maišydavo pūga, ar spigindavo -40 laipsnių šaltis. Savo darbą bangharai visada atlikdavo iki galo. Net dabar mongolų čabanai tvirtina kad kiekvienas bandą saugantis šuo atstoja du darbininkus ir du sargus.
Bangharai išlaikė ne vieną savybę būdingą vilkams. Neretai porą sudaro keleriems metams arba visam gyvenimui. Kalės šuniukus veda tik kartą per metus, žiemą, per pačius didžiausius šalčius. Patinas neša maistą savo išrinktajai, jei šalia būna šuniukai atryja maistą kad ir koks alkanas būtų. Bangharai lengvai išgyvena gamtoje be žmogaus pagalbos, patys susimedžioja maisto, patys nusistato savo teritorijos ribas. Bet skirtingai nuo vilkų niekada nepalieka savo palikuonių, gina juos iki galo, taip pat bangharas niekada nežudys gyvūno patikėto jam saugoti, net jai mirs iš bado.
Šie šunys pasižymi ne tik įgimtu individualiu, bet ir kolektyviniu intelektu. Bet kuris dresuotojas žino kaip sunku išmokyti du šunis dirbti sinchroniškai, prie bet kokių aplinkybių. Bangharai be jokio mokymo sugeba ganyti bandą viską daro kartu, harmoningai. Puikiai atlieka savo šeimininkų vaikų asmens sargybinio pareigas ir imasi jų nuo 5 - 6mėn. amžiaus.
Taip pat tai ir universalūs medžiokliniai šunys, puikiai medžiojantys tiek smulkius žvėrelius tiek briedžius, lūšis, šernus, lokius.
Be to jie prisitaiko prie bet kokių klimato sąlygų, yra nereiklūs, stiprūs, drąsūs, pikti, nepasitiki svetimais, turi labai stiprų savo vertės jausmą, bet dominuoti nelinkę. Visada pasitiki savimi, šaltakraujiški, lengvai valdomi ir dresuojami, ne konfliktiški.
Bangharo standartas (sutrumpintas).
Šuo vidutinio arba aukštesnis nei vidutinio ūgio, tvirto sudėjimo, kvadratinio formato.
Ūgis: patinų nuo 60cm, kalių nuo 55cm. (Daug šunų buvo išnaikinta, per likvidacines kompanijas, daugelis išsigimė susmulkėjo, bet dabar vėl galima pamatyti šunų kurių ūgis 85cm, o svoris 65kg. kaip senovėje). Patinai žymiai stambesni.
Galva proporcinga bendram sudėjimui, kaukolės dalis plati, su išvystytais bet neišsikišusiais skruostais ir silpnai išreikštais antakių lankais. Perėjimas iš kaktos į snukį tolygus. Snukis prie pat galo beveik bukas, ilgiu lygus kaukolės ilgiui.Nosies veidrodėlis žiūrint iš šono kiek išsikiša už snukio linijos. Išskirtinis snukio bruožas jo putlumas, nuo didelio riebalų sluoksnio saugančio nuo karščio ir šalčio. Iš čia ir bangharo pavadinimas, kuris išvertus iš mongolų kalbos reiškia "putlūs skruostai". Apatinis žandikaulis gana masyvus, platus. Bangharų žandikauliai išsižioja 160- 170 laipsnių kampu (kaip vilko). Lūpos prigludusios, sausos, pilnai uždengia apatinį žandikaulį, bet nėra nukarusios žemiau jo. Lūpų kampuose susiformavusios odos raukšlės. Dantys balti, stambūs. Sukandimas žirkliškas, tiesus.
Ausys nedidelės ištęsto trikampio formos, nukarusios, žemai išaugusios, padengtos trumpa, minkšta vilna. Vidinėje ausų pusėje vilna ilgesnė ir šviesesnė, sudaro šviesią ilgą sruogą nukarusią iš ausies, ant kurios šėrimosi sezono metu susiformuoja įspūdingi "auskarai".
Akys įstrižos, labai išraiškingos, ovalios, rudos (paprastai atitinka įrūdžio spalvą). Toli viena nuo kitos. Vokai sausi. Akių vyzdžiai labai maži, šuns regėjimas adaptuotas žiūrėti tiek į labai tolimus tiek į labai artimus atstumus. Žiūrint į saulę vyzdžiai susitraukia, tampa mažyčiais taškeliais ir rudai rausvos spalvos akys tampa panašios į rusenančias žarijas. Pavojaus akivaizdoje, ypač tamsoje akių vyzdžiai visiškai atidaro akių dugną , dėl ko bangharo akys skirtingai nuo kitų šunų veislių ar vilkų šviečia raudonai. Net senuose piešiniuose bangharai vaizduojami raudonomis akimis labai panašūs į velnius. Sako net žmogui pirmą kartą susidūrus su tokiu reiškiniu palieka stingdantį įspūdį kur kas didesnį nei iššieptos iltys.
Kaklas tiesus, trumpas, lenktas, pusės galvos ilgio, prie pagrindo platus. Apaugęs tankiais, beveik stačiais karčiais.
Korpusas raumeningas, viršaus linija lygi. Krūtinė plati, žemiau alkūnių linijos, galutinai susiformuoja trijų metų amžiaus. Pilvas kiek įtrauktas. Nugara tvirta, plati, tiesi.
Uodega aukštai išaugusi, nepaprastai tankia ir pūkuota vilna. Uodegos nuokara siekia 15 - 30cm ilgio. Susijaudinus uodega ant nugaros suformuoja į žiedą susuktą "pūkų lizdą". Kitas išskirtinis šios veislės bruožas tai baltų, grubių, iš 150 - 300 plaukų kuokštas ant uodegos galo, kuris yra pusantro ar net du kartus ilgesnis už pagrindinius uodegos plaukus.
Priekinės kojos tiesios, plačiai pastatytos, pečiai raumeningi.
Užpakalinės kojos tiesios, pastatytos plačiau už priekines. Šlaunys raumeningos, plačios.
Letenos mažos apvalios, tarp pirštų auga pūkai.
Oda plona, elastinga.
Kailis lygus ir blizgantis, kažkas panašaus tarp sabalo ir jūrų kotiko. Dengiamieji plaukai ploni, bet šiurkštūs, tvirti, tiesūs, bet neprigludę, ne šilkiniai ir ne banguoti. Pūkas sudaro labai tankų, šviesų poplaukį. Kaklas, pečiai padengti tankia vilna kuri sudaro karčius. Ant šlaunų "kelnės". Kailis neturi alergenų, jokio kvapo. Bangharas visada kvepia taip kaip ir vieta kurioje jis tuo metu būna. Tai turbūt pati patikimiausia maskuotė medžioklėje ar saugant bandą. Juk nei medžiojamas žvėris, nei į bandą besikėsinantis vilkas neužuodžia bangharo, kol būna per vėlu.
Dar viena unikali bangharo savybė tai jo pūkas. Bangharas iš visų žinduolių turi daugiausiai pūko, net 75 procentus. Pūko nuo vieno šuns per metus prirenkama 1500 -1800 gramai, o kokybė gerokai lenkia garsųjį kašmyrą ir garsėja savo gydomosiomis savybėmis. Bangharo pūku nuo senovės gydomi sąnarių skausmai, uždegimai.
Spalva juoda su rudais "akiniais", juoda su įrūdžiu ir "akinias", juoda ir labai retai vientisa rusva. Kokios spalvos bebūtų bangharas paprastai turi baltą, ryškiai apibrėžtą dėmę ant krūtinės. Charakteringi veislei, šviesiai gelsvos spalvos apvadai aplink akis "akiniai" ir raudonai rudas juodos spalvos atspalvis.
Mongolų bangharai yra flegmatikai, bet prireikus atakuoja žaibiškai iš bet kokios padėties, kas dėl jų įprasto flegmatiškumo, atrodo neįtikėtinai. Bangharams būdinga lengva vienos linijos risčia (vėl kaip vilkams). Judesiai lengvi, žingsnis lėtas ir tikslus. Šiaip bangharai nelinkę daryti nereikalingų judesių, nesimuisto ir visada elgiasi apgalvotai.
Tai ilgaamžiai šunys. Vidutinis amžius 18 - 20 metų, bet neretai šunys gyvena 23 - 25 metus ir visą amžių išlieka darbingi, veda sveikus palikuonis.
Jei kam įdomu, nuoroda
http:// www.mongoldog.ru