Kažkada su dideliu džiaugsmu pasitikdavau tuos, kuriems dabar pasidariaunebereikalinga...Kodėl "kažkada" ? Todėl, kad seniau gyvenau ramioje sodyboje, turėjau mylinčią ir mylimą šeimininkę, o jos giminaičiai kartais aplankydavo ir aš juos mylėjau, nes jie - šeimininkės artimieji. Vieną dieną man suskaudo širdelę. Nežinau, kas atsitiko, tiesiog norėjau staugti nesavu balsu. Man buvo be galo sunku, norėjau viską pasakyti, prisiglaudus pasiguosti savo šeimininkei...deja...ji neatėjo. Namuose kažkas vyko, vaikščiojo svetimi žmonės, visur kažkoks judėjimas, beprasmis vaikščiojimas ir akmeninių veidų žvilgsniai. Man vis dar skaudėjo, bet nei vienas jų nesustojo ir nepasakė, kodėl pas mane neateina šeimininkė...Staiga viskas nurimo, nutilo, neliko nieko...tik tyla ir vienatvė...Tik po kelių dienų toje nejaukioje tyloje kažką išgirdau, išgirdau kažkokį keistą garsą, lyg dudenimą, lyg urzgimą, lyg...tuomet supratau, jog jau kuris laikas niekas neatnešė man maisto. Štai iš kur tas garsas, jis iš manęs, iš mano badaujančio pilvelio...Atvyko giminaičiai. Jau apsidžiaugiau, kad grįžo šeimininkė! Deja, jos kartu nebuvo. Iš atvykusių pokalbių nugirdau, kad ji iškeliavo Anapilin. Ar tai toli, nežinojau. Tik dabar suprantu, kad taip žmonės vadina Amžinosios medžioklės plotus...Nežinojau, kas manęs laukia, kaip dabar viskas bus. O išspręsta buvo visai paprastai - mane atsegė nuo būdelės ir išvažiavo. Šį kartą ilgam, labai ilgam, gal net amžinai...Teko išmokti pačiai savimi pasirūpinti, susirasti maisto, susisukti šiltesnį guolį, saugotis priešiškai nusiteikusių žmonių ir piktų šunų...Slinko, bėgo, lėkė, o kartais sustodavo dienos ir naktys. Kol vieną dieną savyje kažką vėl pajutau. Tik šį kartą tai nebuvo alkio jausmas, kurį pakankamai gerai pažinojau, kad sumaišyčiau su kuo nors kitu. Tai buvo naujos gyvybės garsas. Nuo tos dienos teko dar uoliau saugotis ir su dar didesne energija ieškoti maisto. Juk jėgų netrukus man dar labiau prireiks. Sename, apgriuvusiame sodybos ( kurią iki šiol gerbiau ir mylėjau, kaip senosios šeimininkės atminimą ) tvartelyje gimė mano pūkuoti džiaugsmo spindulėliai...Džiaugiausi, bet kartu bijojau dėl ateities...Maisto rasdavau vis mažiau, jėgos seko, o mažieji savo drėgnomis nosytėmis sulig kiekviena diena reikalavo vis daugiau ir daugiau gyvybės syvų... Vieną dieną, pavargusi snaudžiau, pramerktomis akimis stebėdama sveikus ir stiprius mažylius ir išvydau besišypsantį savo šeimininkės veidą ! Dar plačiau atsimerkiau, negaliu patikėt ! Oi !? Kas gi tai ?! Veido kontūrai ryškėjo blausioje tvartelio šviesoje - tai ne ji. Mane pavargusią ir išsigandusią rado netoliese gyvenantys žmonės. Jie buvo geri, manęs neskriaudė, kasdien aplankydavo, atnešdavo maisto, pamyluodavo jau paaugusius vaikiukus. Nuo tada viskas pajudėjo geryn. Mums buvo parūpintas atskiras voljeras prieglaudoje, kur galėjau ramiai atsikvėpti - nėra piktų žmonių, iššieptų, piktų šunų snukių, kasdien rami dėl maisto, o ir mažieji rado naujas šeimas...Dabar likau tik aš, dar ne visai atgavusi ankstesnes formas, bet daug drąsesnė, labiau savimi pasitikinti ir laukianti savo Žmogaus. Kai tu ateisi, mano širdyje nebeliks beprasmio laukimo, skaudžių prisiminimų. Visą vietą ten užimsi TU!Destė, Destinė ar tiesiog (pa)Likimė (po šeimininkės mirties,ji tapo niekam nereikalingu palikimu) jau pasiruošusi keliauti į naują šeimą. Ji nukirminta, nublusinta, paskiepinta, bet reikalaujanti nuoširdaus rūpesčio, žmogaus draugijos ir meilės kupino bendravimo. Nori į savo gyvenimą įlieti šlakelį gėrio, pilnatvės ir meilės? Paskambink dėl Destės tel. 8 640 64466, ji tavęs laukia...Marijampolė
http://www.gyvunupaieska.lt/lt/animal/view/id/24392
Marijampolės gyvūnų mylėtojų asociacija
http://www.mgma.lt
Nuotraukos
Bone
Mice
