Bone
Mice
Dovanojamas Taksas
Paskelbta: 2013-01-01 12:05:10 Peržiūrėta: 1599
(Skelbimas negalioja)
Tamsa manęs negąsdina, jau baigiu priprasti prie jos, baigiu priprasti ir prie liūdesio, su kiekviena diena vis gilyn besitraukiančio į širdies kamputį, bet niekada neįstengsiu priprasti prie minties, kad mane išdavė mano žmogus, šeimininkas, kuriam tarnavau, kurį dievinau, su kuriuo buvau laimingas.
Esu Nemo, 4-5 m. taksiukas patinukas Nemo: dar vienas šunelis, kurio skaudus likimas įrodo, kad skriaudžiami, mėtomi ir kankinami - ne tik mišrūnėliai keturkojai, bet ir tie, kurių draugystę žmogus kažkada pirko kartu su svarbiais kilmės dokumentais.
Tamsoje mano akys, o po to ir širdis paskendo 2012 m. birželio mėn., kai nežinia po kiek dienų ar savaičių klajonių miško tankmėje, tada mane rado svetimi žmonės. Išsigandusį, išsekusį nuo bado ir bandymų rasti kelią namo, tuomet mane priglaudė Tauragės Lesės komandos savanoriai. Po nevilties ir baimės savaičių miške, vėl pajutau švelnias, mane glostančias rankas. Tai nebuvo mano brangiausio žmogaus rankos, bet jos man priminė jį, priminė netolimą praeitį, kai saugiai ir išdižiai mėgavausi tų rankų skleidžiama šiluma.
Tolimesnių kelių dienų įvykiai iš gabalėlių, kaip dėlionę suklijavo mano gyvenimo praeities, kurios papasakoti negalėjau, ir ateities paveikslą. Prie skelbimo apie mano radimą miške vienas žmogus parašė: pažįstu šį šunelį, jis-medžiotojo augintinis. Jo šeimininkas jį nuvežė į mišką ir paklaidino, nes neprimatantis šuo jam nereikalingas, t.y. nebetinkamas medžioklei. Taip, tokia mano praeitis, tik niekaip negaliu suprasti ar atsiminti, kodėl aš, dar jaunas šunelis, netekau regėjimo. Šį trūkstamą delionės gabalėlį padėjo surasti ir įstatyti į mano gyvenimo paveikslą gydytojas E. Diržinauskas, operavęs Kaune vieną iš mano akių, kuri jo manymu dar turėjo vilties matyti pasaulį. „Akių šviesa užgeso dėl labai stipraus smūgio į galvą“-pasakė jis. Bandžiau prisiminti, kam gyvenime padariau ką nors blogo, kad taip skaudžiai mane paauklėjo, bet niekaip nerandau atsakymo: gal nerangiai, kur atsiguliau, kur neturėjau pasipainioti, gal medžioklėje, praradęs budrumą, paleidau laimikį, gal…Kad ir kas būtų nutikę-dabar jau nieko nepakeisiu. Turiu stengtis gyventi, gyventi negalvojant, kad nebeturiu galimybės matyti, kad kol kas neturiu ir naujo savojo žmogaus, kurį vėl galėčiau mylėti, mylėti net labiau nei anksčiau. Dabartinės mano gerosios fėjos, mano globėjos labai stengėsi, kad nors viena akele matyčiau tą pasaulį, kuris vėl, sulaukus užuojautos ir pagalbos, pradėjo mane džiuginti. Bet po operacijos, kuri buvo atlikta spalio mėnesio viduryje, praėjo jau porą mėnesių, o mano angelai sargai sako, kad stebuklas neįvyko, bet gal įvyko… tiesiog aš nemoku pasakyti, kad matau.
Skausmas dėl mane aplankiusio liūdno gyvenimo etapo po mažu blėsta. Vėl tikiu žmogumi, tikiu nauju savo gyvenimu, kuriame nebebus vietos išdavystei, žiaurumui, liūdesiui.
Šiuo metu esu smalsus, gūvus, linksmas taksiukas, kuris labai, labai mėgsta žmogaus draugiją, kuris labai liūdi, kai jo nėra šalia, kuris tiesiog dievina maudynes (todėl ir gavau vardą Nemo, nes, kai buvome Kaune konsultacijoje dėl akytės, Nemune mirkau visą valandą), ilgus pasivaikščiojimus, kuriam patinka kalyčių kompanija, bet erzina patinukų artumas.
Štai toks aš -Nemo- taksiukas Nemo. Tobulas draugas ir augintinis. Na, beveik tobulas…
Girdamas save, užsimiršau, kad matau, myliu ir džiaugiuosi gyvenimu ne akytėmis, o širdimi. Bet argi tai blogai?
Baigdamas rašyti apie savo liūdnai linksmą gyenimą, noriu labai padėkoti tiems, kurių akys ir širdis užklius už mano istorijos, kurie ras galimybę suteikti man taip trokštamą to tikrojo, gerojo, savo naujojo žmogaus artumą, kurių namuose turėsiu savo jaukų kampelį ir mėgausiuosi švelnios rankos glostymu. Man jo taip reikia… Paskambinkit man tel. nr. 8626 61089 . Su nekantrumu lauksiu.
Esu Nemo, 4-5 m. taksiukas patinukas Nemo: dar vienas šunelis, kurio skaudus likimas įrodo, kad skriaudžiami, mėtomi ir kankinami - ne tik mišrūnėliai keturkojai, bet ir tie, kurių draugystę žmogus kažkada pirko kartu su svarbiais kilmės dokumentais.
Tamsoje mano akys, o po to ir širdis paskendo 2012 m. birželio mėn., kai nežinia po kiek dienų ar savaičių klajonių miško tankmėje, tada mane rado svetimi žmonės. Išsigandusį, išsekusį nuo bado ir bandymų rasti kelią namo, tuomet mane priglaudė Tauragės Lesės komandos savanoriai. Po nevilties ir baimės savaičių miške, vėl pajutau švelnias, mane glostančias rankas. Tai nebuvo mano brangiausio žmogaus rankos, bet jos man priminė jį, priminė netolimą praeitį, kai saugiai ir išdižiai mėgavausi tų rankų skleidžiama šiluma.
Tolimesnių kelių dienų įvykiai iš gabalėlių, kaip dėlionę suklijavo mano gyvenimo praeities, kurios papasakoti negalėjau, ir ateities paveikslą. Prie skelbimo apie mano radimą miške vienas žmogus parašė: pažįstu šį šunelį, jis-medžiotojo augintinis. Jo šeimininkas jį nuvežė į mišką ir paklaidino, nes neprimatantis šuo jam nereikalingas, t.y. nebetinkamas medžioklei. Taip, tokia mano praeitis, tik niekaip negaliu suprasti ar atsiminti, kodėl aš, dar jaunas šunelis, netekau regėjimo. Šį trūkstamą delionės gabalėlį padėjo surasti ir įstatyti į mano gyvenimo paveikslą gydytojas E. Diržinauskas, operavęs Kaune vieną iš mano akių, kuri jo manymu dar turėjo vilties matyti pasaulį. „Akių šviesa užgeso dėl labai stipraus smūgio į galvą“-pasakė jis. Bandžiau prisiminti, kam gyvenime padariau ką nors blogo, kad taip skaudžiai mane paauklėjo, bet niekaip nerandau atsakymo: gal nerangiai, kur atsiguliau, kur neturėjau pasipainioti, gal medžioklėje, praradęs budrumą, paleidau laimikį, gal…Kad ir kas būtų nutikę-dabar jau nieko nepakeisiu. Turiu stengtis gyventi, gyventi negalvojant, kad nebeturiu galimybės matyti, kad kol kas neturiu ir naujo savojo žmogaus, kurį vėl galėčiau mylėti, mylėti net labiau nei anksčiau. Dabartinės mano gerosios fėjos, mano globėjos labai stengėsi, kad nors viena akele matyčiau tą pasaulį, kuris vėl, sulaukus užuojautos ir pagalbos, pradėjo mane džiuginti. Bet po operacijos, kuri buvo atlikta spalio mėnesio viduryje, praėjo jau porą mėnesių, o mano angelai sargai sako, kad stebuklas neįvyko, bet gal įvyko… tiesiog aš nemoku pasakyti, kad matau.
Skausmas dėl mane aplankiusio liūdno gyvenimo etapo po mažu blėsta. Vėl tikiu žmogumi, tikiu nauju savo gyvenimu, kuriame nebebus vietos išdavystei, žiaurumui, liūdesiui.
Šiuo metu esu smalsus, gūvus, linksmas taksiukas, kuris labai, labai mėgsta žmogaus draugiją, kuris labai liūdi, kai jo nėra šalia, kuris tiesiog dievina maudynes (todėl ir gavau vardą Nemo, nes, kai buvome Kaune konsultacijoje dėl akytės, Nemune mirkau visą valandą), ilgus pasivaikščiojimus, kuriam patinka kalyčių kompanija, bet erzina patinukų artumas.
Štai toks aš -Nemo- taksiukas Nemo. Tobulas draugas ir augintinis. Na, beveik tobulas…
Girdamas save, užsimiršau, kad matau, myliu ir džiaugiuosi gyvenimu ne akytėmis, o širdimi. Bet argi tai blogai?
Baigdamas rašyti apie savo liūdnai linksmą gyenimą, noriu labai padėkoti tiems, kurių akys ir širdis užklius už mano istorijos, kurie ras galimybę suteikti man taip trokštamą to tikrojo, gerojo, savo naujojo žmogaus artumą, kurių namuose turėsiu savo jaukų kampelį ir mėgausiuosi švelnios rankos glostymu. Man jo taip reikia… Paskambinkit man tel. nr. 8626 61089 . Su nekantrumu lauksiu.
|
| Veislė: | Taksas |
| Amžius: | 4 metai |
| Miestas: | Tauragė |
| Telefono nr.: | 862661089 |
Nuotraukos
|
|
|
|
