Jeigu, vaikštinėdami po Vilniaus apylinkes, ant kurios nors kalvelės rasit išduobtą vietą, žinokit, kad ten sėdėjo Paulius ir Aikas. Savaitgaliais jiedu mėgsta tyrinėti, iš kurios vietos mūsų sostinė gražiausia.

Paulius Stravinskas, medicinos fakulteto studentas. Aikas, jo išsvajotasis šuo, Sibiro haskis. Arba, kaip pasakytų šeimininkas, kietas riešutėlis nekaltom akim. O iš tiesų jiedu abu yra kietuoliai. Juk ne kiekvienas bėgtų kelias dešimtis kilometrų paskui šuns uodegą – dalyvautų dogtreking‘o varžybose. Galbūt šiose varžybose jiedu bando vienas kito ištvermę...

Į žurnalo klausimus atsako P. Stravinskas.

Kaip Sibiro haskis atsirado tavo namuose?

Seniai svajojau turėti šios veislės šunį. Kaip daugumą, turbūt, pakerėjo tos žydros akys. Tačiau tik augindamas šį nepaprastą šunį suprataus, kad tai – ne vien akys, tai dalis manęs, tarsi mano sielos veidrodis.

Seniau auginome paprastą mišrūniuką, kurį, deja, teko užmigdyti. Šunys mane supo nuo vaikystės. Ne kartą man perkąsta ranka, kaklas, tačiau tai neatgrasė nuo šių nuostabių gyvūnų.

Bėgo dienos, savaitės, mėnesiai, o aš nenustojau zysti šuns. Į mano prašymus tėvai nereagavo, o jei ir sureaguodavo, surasdavo priežastį, dėl ko mes negalėtume laikyti šuns. Galiausiai nusprendžiau parodyti „skorpionišką“ charakterį: maždaug savaitę nebendravau su tėvais. Bingo! Daugiau nei pusantrų metų džiaugiuosi savo svajonių šunimi.

Kodėl pasirinkai Šiaurės šunų veislę?

Likimo ironija – šiaurietiško šuns pasirinkimas, nes visada norėjau gyventi ten, kur karšta. Nors šiaip labai mėgstu žiemą, sniegą, lakstyt nuo kalnų su rogėm. Apskritai, esu šiek tiek „laukinis“, o šia savybe, kaip žinia, pasižymi daugelis Šiaurės šunų. Taigi aš ir Aikas turime nemažai bendro.

Kaip šauki savo augintinį?

Šaukiu jį Aiku. Jis neturi kilmės dokumentų. Jis – Aikas, vienintelis ir nepakartojamas. Namuose dažnai pavadinu ir kačiuko ūsais. Mama jį praminė vaikyčiu, o aš retsykiais pavadinu „Keshia“(veislės pseudonimas, kurį anksčiau vartojo čiukčiai).

Esi vilnietis?

Šiek tiek supykstu, kai mane laiko vilniečiu, nes giliai širdyje esu druskininkietis. Druskininkai yra mano gimtasis miestas. Į sostinę atsikraustėme prieš prasidedant mano studijoms. Kraustymasis Aikui, skirtingai nei mums, visiškai nepatiko.

Antrus metus studijuoju Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, pasirinkau visuomenės sveikatos specialybę. Bet širdies gilumoje vis dar kažkas „kusina“ perstoti į veterinariją. Jeigu veterinarinė medicina būtų Vilniuje, tikrai ją studijuočiau.
Taip pat domiuosi fotografija, muzika, šokiais. Velniškai nemėgstu skaityti knygų (tuo mes su Aiku panašūs).

Dogtreking‘o varžybos yra naujovė mūsų krašte. Kaip joms ruošiatės?

Dogtreking‘ui specialiai nesitreniruojam. Tik pailginom savo pasivaikščiojimus, daugiau laiko praleidžiam gamtoje. Kažkokio išskirtinio stimulo dalyvauti varžybose nebuvo. Pamačiau reklamą, susidomėjau, užsiregistravau ir pirmyn!
Apmaudu, bet tokio tipo varžybos Lietuvoje buvo surengtos tik kartą. Dalyvaudami jose asmeninėje vyrų įskaitoje (25 km klasė) užėmėm antrąją vietą. Neseniai vykusiose Baltijos taurės finalinėse varžybose sėkmingai startavom „canicross‘e“ ir tarp visų dalyvavusių vyrų taip pat buvome antri.

Treniruotės kol kas tik mintyse, nes dvikojį sportininką paguldė gripas. Kai galutinai pasveiksiu, pradėsim vakarais bėgioti, kartosim įvairias komandas, kurių prireikia, kad trasoje lengviau valdyčiau šunį. Gruodžio 12-13 d. Kauno rajone vyks varžybos, planuojame startuoti.

Sibiro haskį pasirinkau dėl aktyvaus jo būdo. Sportas man nesvetimas. Aštuonerius metus lankiau pramoginius šokius, dalyvavau varžybose. Vasarą nuolat važinėju dviračiu.

Tavo šiaurietis turbūt verčia pasitempti?

Sakyčiau, atvirkščiai! Šiaurietis verčia atsipalaiduoti ir tapti laukiniu. Mudu esam pakankamai tvirto būdo, užtat kova dėl gaujos vado vyksta kiaurą parą. Matyt Aikui sunku pripažinti, kad kažkas už jį šiuose namuose yra viršesnis. Tačiau su mano minėtu atsipalaidavimu nereikia apsirikti. Šiaurės šuo – ne kiekvienam, tokio augintinio nerekomenduočiau žmonėms, kurie linkę nuolaidžiauti, nekovoja už save, yra „minkšto būdo“.

Giliniesi į mediciną. Augindamas šunį gal jau pritaikei medicinos žinias?

Kai Aikas šiek tiek sunegaluoja, nepuolam su juo pas veterinarus. Mano mama taip pat medikė, tad vadovaujamės turimomis žiniomis. Labiau nei šuns anatomija ar fiziologija mane domina šuns psichika, charakteris ir elgsena.
 
Zita Kurmytė
Sauliaus Baublio ir Pauliaus Stravinsko nuotr.