Prieš porą savaičių Vilniuje įvyko dvi tarptautinės šunų parodos. Kaip įprasta, parodose varžėsi nemažai užsieniečių. Nemažai jų atvyko su retesnių veislių šunimis.

Susipažinkite su leonbergeriais, kurių šeimininkai maskviečiai Nadežda ir Artiomas Belogubovai maloniai sutiko atsakyti į www.bone.lt/suo klausimus.

Kaip sekėsi Grossui, kokie įspūdžiai iš viešnagės Vilniuje?

Abi parodos dienas rodėme patinuką Amicus Optimus Aurelius (Grossą). Jis laimėjo 7-ąjį savo BOB (geriausias veislės atstovas). Dabar Grossas, kuriam neseniai suėjo vieneri metai, yra Lietuvos ir Rusijos jaunimo čempionas.

O mūsų kalytė Rua Soleil Kliko de Champagne, arba Shampi, yra Rusijos ir Baltarusijos čempionė, bet šįkart į Vilnių jos neatsivežėme.

Vilniaus parodų rūmai, erdvūs ringai, parodos organizacija, gražus pušynas šalia parodos vietos, kur su šunimi  ramiai pasivaikščiojome – viskas paliko malonų įspūdį.

Atvykom automobiliu. Dažniausiai į parodas ir keliaujam automobiliu, nes po šunų parodų stengiamės pamatyti vietos įžymybes. Mes ne pirmąkart Lietuvoje, su šunimis dalyvavome 2 tarptautinėse parodose praėjusių metų gruodžio mėnesį. Tada Shampi  laimėjo rezervinį CACIB‘ą.

Leonbergeriai – jūsų hobis, meilė ar sportinis azartas?

Viskas kartu! Kažkada, kai rinkomės pirmąjį leonbergerį, apie parodas negalvojome. Bet kartą dėl įdomumo sudalyvavom – 2008 m. specializuotoje leonbergerių parodoje Maskvoje Shampi tapo jaunimo nugalėtoja ir klubo jaunimo čempione. Po to taip įsitraukėm į šį užsiėmimą, kad norisi dalyvauti ir dalyvauti.

Vilniuje Grossas abi dienas pasirodė geriau nei suaugę patinai, Suomijos čempionai, jis tapo veislės nuaglėtoju, tad apėmė dar didesnis azartas. Jaunų šunų Best‘e, kur visada būna labai didelė konkurencija, užimta trečioji vieta taip pat yra nemaža pergalė.

Mus palaikė žiūrovai. O kai pirmos vietos prizininkas Sibiro haskis, išsprūdęs iš hendlerio rankų, atlėkė ir atsitūpė prie Grosso, visi leipom iš juoko. Haskiui matyt labiau patiko trečioji vieta, o gal – Grosso kompanija.

Dabar ruošiamės Eurazijos parodai, kur dalyvaus apie 40 leonbergerių, paskui laukia didelė specializuota leonbergerių paroda Maskvoje. Tik 2 metai, kaip laikome šiuos šunis, todėl viskas dar ateityje. Tikime, kad ateis laikas ir pasaulinei šunų parodai, ir Leonbergo miestą Vokietijoje, iš kur kilo ši šunų veislė, dar aplankysime.

Kodėl pasirinkote leonbergerius?

Aš (Artiomas) nuo vaikystės mėgau didelius gauruotus šunis. Vaikystėje turėjau niūfaundlendą. Dabar su žmona gyvename užmiestyje. Nusprendę įsigyti didelį šunį, ilgai svarstėm ir rinkomės. Ir visai netikėtai atradom leonbergerių veislę, kuri įkūnijo svajonių šuns savybes.

Mums svarbu, kad augintinis būtų ramus ir kantrus su vaikais, kad būtų lengva dresuoti. Kad nelotų ant kiekvieno praeivio be reikalo ir kad draugai ramiai galėtų užeiti pas mus į svečius. Beje, dėl svečių: vis tiek tenka juos saugoti nuo leonbergerių, nes pastarieji taip džiūgauja, kad gali išverst svečius iš klumpių.



Mūsų pašnekovai trumpai apibūdino leonbergerių veislę (parengta pagal Belogubovų pasakojimą).

Vaizdingoje švabų žemėje, Vokietijoje, yra Leonbergo miestas. Išvertus iš vokiečių kalbos, miesto pavadinimas reiškia liūto kalną, todėl nenuostabu, kad nuo senų laikų miesto herbe puikavosi liūtas. Bet liūtas palengva virto šunimi. Dabar Leonbergo herbą puošia ant dviejų letenų pasistiebęs šuo – leonbergeris.

Tai atsitiko XIX amžiuje, kai miesto tarybos narys Heinrichas Essig, šunininkas ir talentingas veisėjas, įgyvendino seną svajonę – išveisė naują šunų veislę. Manoma, kad apie 1840 m. H.Essigas pradėjo veisti panašius į leonbergerius šunis. Savo darbo užrašų nepaliko, todėl apie leonbergerių kilmę tebesklando visokios legendos. Šie šunys net kildinami iš senbernaro Bario, bet juk legendinis Baris nugaišo 1812-aisiais, o būsimasis kinologas H.Essigas gimė 1808 metais.

Kita istorija tikina, jog Essigas išvis nieko neveisė, o tik atgaivino vietinę šunų veislę, Alpių aviganius. Trečioji versija: leonbergeriai yra senbernarų ir hovavartų palikuoniai. Iš tikrųjų hovavartai yra labai sena vokiečių šunų veislė, jų protėviai minimi nuo XIII amžiaus. Gali būti kad Essigas „pritaikė“ šią šunų veislę miesto sąlygoms. Juk tai buvo ne šiaip šuo, o heraldinis „liūtas“ – miesto simbolis.

Kai H.Essigas ėmė dovanoti leonbergerius pasaulio galingiesiems – britų karališkajai šeimai, Vokietijos reicho kancleriui Оtto fon Bismarkui, italų karvedžiui Džiuzepei Garibaldžiui, Rusijos caro šeimai – atsirado dar didesnis stimulas tobulinti šiuos šunis. Buvo išvesta įvairesnių kailio spalvų egzempliorių, nuo auksinės iki rusvai „ryžos“, juoda snukio kauke.

Deja, praūžę du pasauliniai karai sudavė mirtiną smūgį leonbergeriams. Po pirmojo karo liko tik 5, po antrojo – 8 šunys, bet entuziastų dėka leonbergeriai neišnyko. Lietuvoje kol kas gyvena tik keletas šios veislės šunų.

Kilni laikysena ir katiniška gracija – taip apibūdinami leonbergeriai. Jie taikūs ir draugiški,   labai ištikimi savo šeimai. Leonbergeriai nebando dominuoti, jie instinktyviai globoja vaikus ir draugauja su naminiais gyvūnais.

Protingi ir nuovokūs, noriai bendrauja su žmonėmis, jautriai reaguoja į šeimininko nuotaikas. Nors stambūs, bet žaismingi ir judrūs. Geriausiai jaučiasi gyvendami lauke, mėgsta didesnę erdvę.

Aurelija Staskevičienė
http://www.leonbergerdog.ru/ nuotr.