Vasara – atostogų metas. Kas galėjo, maudėsi jūroje ar ežeruose, vartėsi geltono smėlio paplūdimiuose. Pakalbėkime apie smėlį.

Smėlio būna visokio. Smulkaus ir rupaus. Lengvo kaip dulkė ir nusėto mažais akmenukais. Bet yra  tokio smėlio, kurio paslaptys iki galo vis dar neatskleistos.

Kas buvo Kuršių Nerijoje, matė slenkančias kopas. Daugelis girdėjo poetišką dainuojančių kopų metaforą.

O štai Amerikos Havajų salyne yra dar keistesnių dalykų. Vienoje iš Havajų salų, Kauai pakrantėje, plyti Lojančio smėlio paplūdimys (angl. Barking Sands Beach).

Tokį pavadinimą jis gavo dėl garsų, kurie, einant paplūdimio smėliu, primena mažų šuniukų amsėjimą. Negana to, čia yra ir Booming sand (dundančio, griaudžiančio smėlio) kopų. Sako, kad net ramią dieną šio smėlio kopos tyliai griaudžia.

Kai kurios Havajų salos, kaip ir Lojančio smėlio paplūdimys, yra kariškių kontroliuojamoje teritorijoje. Norintieji ten poilsiauti turi pasirūpinti atitinkamais leidimais.

Havajų paplūdimių smėlį tyrinėjantys mokslininkai konstatuoja labai didelį kvarco kiekį. Jų nuomone, kvarcas, sausas klimatas bei vyraujantys vėjai ir sukuria šį gamtos fenomeną.

Tik įdomu, kaip jaučiasi šunys, po savo letenomis staiga išgirdę kažkieno kiauksėjimą...

Zita Kurmytė