Senovės persų šventose knygose parašyta: „Pasaulio pamatas – šuns protas“. Taip, šunys vadinami protingiausiais pasaulio padarais, nes supranta viso pasaulio kalbas ir sugyvena su visų tautybių, rasių bei lyties žmonėmis. Visiems tinka ir įtinka! Visų yra mylimi.

Šunys protingi, bet, skirtingai nei mes, be reikalo nedemonstruoja proto ar gebėjimų, nesipučia ir nesipuikuoja savo turtais ar užimama padėtimi. Šunys yra kuklūs. Negana to, atlaidūs tiems, kas domisi vien žemiškais turtais.

Tačiau būta laikų, kai šunys turėjo išpirkti žmonių nuodėmes. Apie tokią išpirką vokiečių kinologas Hansas Baueris knygoje „Jų protėviai buvo vilkai“ rašo:

„Kad ir kokia didelė buvo šunų teikiama nauda, vis dėlto viena viduramžių tradicija rodė, kad šunys buvo ir niekinami: kinoforija, šuns nešimas, buvo bausmė, įvesta Karolio Didžiojo ir išsilaikiusi daugelį šimtmečių.

Žmogus, sulaužęs taiką šalyje, galėjo būti nuteistas ant savo pečių nešti šunį iš vienos Vokietijos srities į kitą. Nuteistajam skirtą gėdos dydį atitiko neštino šuns dydis. Sunkiausiais atvejais ant pečių reikėjo nešti apšašusį šunį.

Nors šioje ceremonijoje šunų vaidmuo nešlovingas, viešosios nuomonės jie buvo labiau gerbiami nei katės – juk šuns nešimo bausmė buvo skiriama tik kilmingiesiems bajorams. Žemesnio rango bajorai, nubausti žygiuoti iš vienos rities į kitą, ant pečių turėjo nešti katę...“

Šiandien galėtume pridurti: kokia garbė nešti ant savo pečių patį protingiausią pasaulio gyvūną – šunį!

A.Staskevičienės nuotr.