Vilnietė Svetlana Valujeva, profesionali gyvūnų fotografė, kinologija „susirgo“ dar vaikystėje. Jos aplinkoje visuomet buvo šunų, o šiuo metu augina šiperkių porelę, dalyvauja su savo šunimis parodose.

S.Valujeva spausdina savo nuotraukas bei straipsnius periodiniuose leidiniuose „Our Dogs“ ir „Dog World“ (Didžioji Britanija), Dog News (Australija), „Poodles of Scandinavia“ (Švedija) ir „AmberDog“ (Latvija).
 
Taip pat publikuoja fotoreportažus Rusijos kinologinėje spaudoje: „Droug“ „Moj čempion“, „HOTdog“, „Vestnik Welch Korgie“, „Liudi i taksy“. Dirbo ir žurnalo „Didysis šuo“ fotokorespondente.

Ji nuolat kviečiama fotografuoti specializuotas šunų parodas.

Fotografė publikuoja originalias savo nuotraukas www.delfi.lt ir www.bone.lt/suo tinklapiuose.

Gruodžio 19-20 d. LITEXPO rūmuose Vilniuje S.Valujeva rengia pirmąją autorinę fotografijų parodą „ŠUO OBJEKTYVE“.

S. Valujeva apie gyvūnų fotografiją:

„Taip susiklostė, kad pastaruosius 6 metus pagrindinis mano užsiėmimas yra fotografavimas – vaikystės hobis tapo karjera, tolesnis jos vystymasis teikia didelį pasitenkinimą.

Lankytis šunų parodose – kas gali būti šauniau? Lygiai taip pat šaunu kasdien žaisti su kačiukais, įvairiausių veislių šuniukais. Net paprastas pasivaikščiojimas netikėtai gali tapti pleneru arba natūros paieškomis.

Tačiau, norint pagauti natūralų, tikrą kadrą, nepakanka nuojautos, pusiausvyros jausmo, meilės gyvūnams ir įgūdžių naudotis fotoaparatu. Reikia kai ko daugiau...

Kiekvienas fotografas, ypač dirbantis su gyvūnais, pirmiausia turi būti geras psichologas. Fotografo animalisto sėkmė – tai 90 proc. bendravimo su žmonėmis, užsakovais ir savininkais arba gyvūnų hendleriais. Juk savo noru pozuojantį gyvūną sutiksi nedažnai.
Dirbdama su asistentais, niekada nekoreguoju gyvūno pozos. Tik retsykiais atkreipiu šuns dėmesį, kad pasiekčiau idealią gyvūno išraišką.

Maža to, iki fotosesijos pabaigos stengiuosi neglostyti gyvūno, nes darbas pasunkės,  gyvūnui nustojus pozuoti arba pradėjus reikalauti glamonių. Visus komentarus ir nurodymus adresuoju asistentui – nurodymai būna taiklūs ir greiti.

Išvykstamosiose fotosesijose neskubu pradėti darbo. Verčiau sugaištu 20 minučių pažinčiai su gyvūno šeimininkais, perjungiu jį į „savo bangas“, užtat vėliau neprarandu vertingų kadrų.

Taip pat būna svarbu perprasti, ko tikimasi iš fotosesijos. Dauguma užsakovų naudoja mano darbus reklamai arba iliustruoja savo interneto sevtaines. Todėl kartais vieno gyvūno fotografija turi reprezentuoti visą veislyną arba tam tikrą veislę.

Gaila, kad darbo pradžioje užsakovai paprastai kuklinasi išsakyti pageidavimus. Neva fotografas turi savo viziją ir jos nepakeisi. Manau, kad atspirties taškas turi būti užsakovo (šeimininko) norai. Todėl kaskart ieškau to vienintelio rakčiuko. Klausinėju, dalijuosi patirtimi, prašau parodyti, jų manymu, vykusias kitų fotografų nuotraukas. Būtinai aptariu veislės standartą, elgseną ir gyvūno caharakterį.

Darbas man teikia didelį pasitenkinimą, todėl stengiuosi dirbti taip, kad pabaigoje išgirsčiau didžiausią pagyrimą: jis atrodo geriau nei gyvenime!

Gyvūnų fotografavimas kupinas netikėtumų. Niekada nežinau, kaip seksis dirbti, kas laukia. Kačiukai, kurie norės žaisti tik tam tikroje vietoje, šuniukas, kurio nepavyks prižadinti, parodų čempionas, kuriam sukels įtarimą mano šešėlis, todėl jis atsisakys žiūrėti bet kur, išskyrus šešėlį.

Kartais šunys kuklinasi fotoaparato, kates erzina blykstės, o žirgai puola į melancholiją.
Turiu būti viskam pasirengusi ir, nenaudodama prievartos, „aplošti“ gyvūną. Priešingu atveju, išraiška, būdinga tam tikrai veislei ar rūšiai, pradings – ir niekam nebus įdomus ausis priplojęs aviganis arba išsirietęs katinas.

Nekart manęs klausė, kas svarbiausia fotografuojant gyvūnus. Į šį klausimą sunku atsakyti. Aparatūra? Nemanau, nes mačiau daugybę sėkmingų kadrų, padarytų muilinėmis arba paprasčiausiais veidrodiniais fotoaparatais. Gilios teorinės žinios? Galbūt, bet ir jos dažnai nuvilia pradedančiuosius, kai idealiame kadre, esant puikiam apšvietimui, nėra svarbiausio dalyko – šuns. 

Gal ir paradoksalu, bet, fotografuojant gyvūnus, man svarbiausia – žmonės. Kaip jie bendrauja su augintiniu, kokie tarpusavio santykiai. Žmonių ir gyvūnų ryšys man yra neišsenkamas kūrybinio įkvėpimo šaltinis.

http://www.sviesos.net/