2008 rugpjūčio 12d.
Nuolatos besišypsanti dainininkė, tekstų autorė ir žurnalistė Rūta Lukoševičiūtė mielai sutiko atsakyti į bone.lt klausimus bei papasakoti mums ir jums apie savo augintinį, - kalaitę Leirą.
Kas įskiepijo meilę šunims?
Meilė šunims atsirado savaime. Galbūt turiu kažką tokio, kas šiuos keturkojus gyvūnus traukia prie manęs, o aš negaliu būti be jų.
Ar turėjote šunų vaikystėje?
Žinoma, kad turėjau! Visi gatvės šunys buvo mano (šypsosi). Seneliai visuomet laikydavo šunis, o vėliau ir mano šeima įsigijo mielą, knarkiantį, puškuojantį prancūzų buldogą. Jis su mumis išgyveno iki pat savo amžiaus galo.
Kokį šunį laikote? Kuo jis vardu ir kaip pateko į jūsų namus?
Mano namuose dabar gyvena mišrūnė, vardu Leira. Ji apsigyveno labai natūraliai: tiesiog priglaudžiau ją iš devynių šuniukų vados, kurie būtų buvę sunaikinti, nes neturėjo šeimininkų. Taip Leira tapo mano gyvenimo dalimi, o aš ir mano vokalo dėstytoja Nijolė Maceikaitė pasistengėme, kad ir kiti gyvūnėliai neliktų be šeimininkų.
Kokią didžiausią išdaigą yra iškrėtęs?
Išdaigas krėtė tol, kol nesulaukė metų: tiesiog viską graužė. Netekau daug laidų, telefonų pakrovėjų, šlepečių, prabangių basučių, visų vilnonių kojinių, statybinių medžiagų ir kitų reikalingų buičiai dalykų. Visa tai jau praeitis. Dabar džiaugiuosi, turėdama tikrą ištikimą draugę šalia.
Ar nesudėtinga auginti šunį būnant užimtu žmogumi?
Manau, viską galima suderinti. Taip stengiuosi elgtis ir aš. Be to, ji labai mėgsta keliauti, tad dažniausiai į keliones pasiimu ir Leirą.
Ką pasakytų jūsų augintinis jeigu mokėtų kalbėti?
Paklaustų kiek dabar valandų.
Ar sutinkate, kad šuo geriausias žmogaus draugas?
Be jokios abejonės – šuo yra geriausias ir ištikimiausias žmogaus draugas. Įsigijusi Leirą tapau daug laimingesnė.
Dainiaus Stankaus nuotrauka
Bone
Mice
