Karai nusineša tūkstančių žmonių gyvybes. Jų metu žūva arba tampa benamiais daugybė šunų. Tačiau visais laikais, o ir dabar, armijoje tebetarnauja šunys.  

Antrojo pasaulinio karo metais sovietų ir vokiečių armijos turėjo specialius kinologų padalinius. Juose buvo laikomi dresuoti karo šunys. Ryšininkai, sanitarai, sargai ir diversantai.

Sovietų armijoje tarnavo apie 60 tūkstančių šunų. Dauguma jų darbavosi sanitarijos daliniuose. Šunys mūšio lauke aptikdavo, o paskui vežimukais arba rogutėmis ištempdavo sužeistuosius. Manoma, kad keturkojai sanitarai išgelbėjo 700 000 sovietų karių.

Per pelkes ir kemsynus „komisarai reksai“ pristatė dešimtis tūkstančių šifruotų pranešimų. Jei atstumas būdavo pernelyg didelis, būdavo pasitelkiami pašto karveliai. Šunys net padėdavo nutiesti laikinojo telefono laidus – garantuodavo ryšį tarp armijos grupuočių.

Tačiau sunkiausias ir pavojingiausias šunų darbas buvo minų paieška. Tūkstančiams tarnybinių šunų tai kainavo gyvybę. Kur negalėjo praeiti žmogus, šliaužė keturkojis išminuotojas.

Ką dabar pasakytų gyvūnų globos organizacijos apie žiauriausią šunų išnaudojimą – kinologines diversijas. Šunį aprišdavo sprogmenimis ir pasiųsdavo į priešo pozicijas. Nušliaužęs iki priešininkų, jis išlėkdavo į orą drauge su priešo tankais arba bunkeriais. Ne savižudis, bet atliekantis pareigą tarnybinis šuo. Bevardis karys, pasiųstas į mirtį...

Aldas Staskevičius
Versta iš „HundeWelt“