Škotų terjeras

Škotų terjeras buvo išveistas Škotijoje 1700 metais, bet toks terjeras kokie yra šiandien, tokio dydžio ir kūno formų, buvo išveistas apie 1890-uosius metus. Jie buvo nepamainomi lapių ar kiškių medžioklėje. Šiandien šie išvaizdūs šuneliai greičiau kompanionai, tačiau medžioklės instinktas išlikęs. 

Mažas, trumpomis kojomis, tvirtas, nepaisant jo mažo ūgio. Kaukolė ir snukutis ilgi, maždaug vienodi, vidutinio platumo. Ausys mažos, stačios ir smailios. Tamsios rudos ar juodos, mažos akys, tanki barzda. Sprandas stambus ir raumeningas. Tiesi uodega, laikoma stačiai arba kiek palenkta į priekį. Kailis būna: juodas, kviečių spalvos ar rudmargis.

Drąsus ir ginantis savo šeimininką. Labai žavūs ir su charakteriu. Žaismingi ir draugiški. Labai sargūs. Be reikalo netriukšmauja, loja tik esant reikalui. Nepriklausomi. Geriausia tokios veislės šunelį auginti kai vaikai jau paaugę, tai užtikrintų jog šunelis galės visur vaikščioti. Dažnai škotų terjerai apibūdinami kaip mažas šuniukas didelio šuns kailyje. Niekada nemuškit terjero ir nežaiskit agresyvių žaidimų. Labai prisiriša prie šeimininko ir būna jam ištikimas. Pasirenka vieną ar du žmones, kurių klauso labiausiai ir laiko savo šeimininkais. Jautriai reaguoja į šeimininko nuotaikas. Tačiau gali nesutarti su kitais šunimis. Mėgsta rausti, pasivaikščiojimus, žaisti kamuoliuku. 

Reguliariai šukuokit kailį, ypatinga kailio priežiūra reikalinga kuomet šunelis šeriasi. Šeriasi labai mažai. Maudyti esant būtinybei. Dukart per metus būtina profilaktinė specialisto apžiūra. 

Pasižymi puikia sveikata. Yra stiprūs, atsparūs, tvirti. Kai kurie linkę į judėjimo, odos, žandikaulių problemas, alergijas. Tyrimai parodė. Kad škotų terjerai 20-imt kartų dažniau suserga pūslės vėžiu nei kitų veislių šunys, į didžiausią rizikos grupę patenka šunys, kuriems virš 11 metų, dažniausiai patelės.