...Ir įšoksiu į rogių ekspresą , be stabdžių...

Kertulis nuo pat tos dienos kai perlipo savo milžiniškų ir tamsių namolių slenkstį nebuvo labai gerbiamas aplinkinių. Kiemo peštukai , postringaudami savotiškas nesąmones, bandė mažajam įžiebti savo plieniniais snapais į ploną ir menką uodegėlę , o tie milžinai kuriuos gerbiama motušėlė šaukė žmonėmis , tik lingavo galvas ir tyliai tarp savęs tarėsi:
- Jis niekada netaps toks puikus kaip jo mama (sibiro haskė) Asera, ir toks galingas , nepalaužiamas kaip tėtis (Aliaskos malamutas) Otrivas. Iš tiesų, mažasis šiaurinukas buvo vertas viso labo pasigailėjimo: nors jau 2mėn. amžiaus, atrodė smulkutis, trumpu, neišvaizdžiu kailiu ir blankiomis akimis ,labiau panėšėjo į vietinį katuką negu į būsimą rogių tempėją. Šeimininkas tai traktavo tiesiog kaip į nenusisekusį eksperimentą bandant sukryžminti dvi visiškai skirtingas kinkomas veisles, o kaimo žmonės jautė:, tai tik laikina, stebuklai šiame šiaurės užkampėly pildosi iki šių dienų.
Visų nuostabai , nespėjus praslinkti dviems šaltoms ir sniego kalnais kiemą užvertusioms savaitėms , mažasis haskio mišrūnas tyso į ūgį ir į plotį kaip ant mielių. Jo šakaliuko storumo uodega pasidengė šerkšno išdailintais pūkais, o neaiškaus margumo kailis įgavo vilkiškumo motyvų. Ir pats žymiai sustiprėjo, jo fizionomija vertė kiemo gyventojus aikčioti iš susižavėjimo ir net pesimistus keisti savo požiūrį, kad motina žemė nesigaili savo kūrinių.
- Argi aš jums melavau ! Sušuko senoji Aisirų kaimo žiniuonė.
- Mano pranašystės visada pildosi , tai juk Dievo dovana . Jis taps visų šių nuostabių darbinių šunų vadu , ir suteiks daug laimės jūsų vaikams. Tikėkit tuo ką kalbu.
Mažasis Kertis ėmė švelniai kandžioti senolės koją lyg bandydamas atkreipti į save dėmesį, tarsi jam jo būtų buvę maža , ir darėsi vis įkyresnis.
Kaip sako gyvenimo patirtis ir išmintis, kurios nestokojo senutė , tokio asmens žodis turi būti gerbtinas, taip ir kaimiečiai nuo tos dienos stengėsi kiek įmanoma daugiau liaupsinti ir garbinti „didijį stebuklą. Pro šalį eidamas eidamas žvejys ir žuvę skanesnę pamesdavo , medžiotojas ir mėsos geresnės gabalą atriekdavo. Taip gyveno dykas jaunuolis, kol nebuvo ištarsi visą jo ateitį nulemsiantys sakiniai:
- Štai , ooo , taip taip, būtent tokio ieškojau , bus nuostabus darbininkas, kada galėčiau jį pasiimti?
- Nors ir dabar. - sumykė Džerikas. Kertis nė nenumanė kas nutiktų, jei vieną gražią dieną , tektų palikti savo gimtinę, netekti begalinės laisvės, prarasti savo linksmuosius draugužius ,kurie jau nelabai padūkėliui ir pasipriešindavo ir.... pačio svarbiausio asmens , šitame trumpučiame keturių gyvenimo mėnesių kelyje jį lydėjusios motušėlės , juk tik ji sugebėdavo užjausti kai gaudavau skaudžią popą nuo kaimynų aviganio Pilkio , ir ožiukus iš manęs išvarydavo, kai tapdavau piktas ant viso beribio pasaulio.
- Koks nenuorama tu! Subarė Kertį būsimasis šeimininkas . Nagi , ateik pas mane , ,tu gyvensi nepakartojamai, gausi skanaus marmalo , daug dirbsi ir laimingas tapsi. Mažasis labai nepatikliai žvelgė į tą didelį niekadėją iš po malkinės grindų. Kerčiui pavyko įžvelgti ir nedidelę ironijos gaidelę , juk pas jį augintiniai ilgiau kaip keturis varganus metelius neišbūdavo , o jau šneka koks nuostabus bus tas naujasis mano likimas. „Kaip man mamytė pasakodavo , pas Sinemą jiems ateina metas iškeliauti , o kur, dar niekas to nesužinojo.. „ Bet aš tai išsiaiškinčiau , juk esu „pakankamai protingas“.- Mintyse planus pindamas svarstė Kertulis.
- Gal jūs jam niekada iki dabar neparodėt griežtos rankos , neklusnus, per daug neklusnus esą , atrodo stiprios valios šunėks bus. Na bet neilgai , nulaušiu jam ragiukus , bus kaip ir su kitais turėtais „šaunuoliais“( jam visi šunys asocijavosi su nevykėliais).
- Bet ar jūs, Sinemai, tikrai apsisprendėt dėl naujojo šunų kinkinio? Juk prisimenate , kas nutiko tą vakarą ,prieš du metus... Tada visas kraštas skambėjo, kaip Sinemas vos galvos nenusisuko lėkdamas nuo didžiosios uolos šlaito. Jog Grauslindo lenktynėms , parinko per daug sudėtingą trasą.
- Prašau , užsičiaupkit!,- suriko Sinemas. Nebenoriu daugiau iš kieno nors lūpų nė pusės žodžio apie tai išgirsti. Praeitis nuslinko šalin, audros virš mano stovyklos jau pasitraukė , galiu rizikuoti kiek tik sveikata leis ar ne , nors ir milijoną kartų, o jums jaunas paukšteli , vertėtų iš manęs semtis patirties , jūs su mano amžiumi tik vaikas, Džerekai.
- Neperlenkit lazdos Sinemai, man nerūpi jūsų vadinamoji „įgyta patirtis“, toliau vadovausiuos savomis taisyklėmis, netapsit mano nauju mokytoju , mano senelio niekada nepralenksite narsa, ir noru nugalėti, juk manau dar gerai prisimenate savo jaunystę...
- Kad bent vienas ištartas garsas , bylotų nors dalį realybės , manau jog buvo ne taip kaip kalbate, jūs nepažinojot savo senelio , apie tai visai kita kalba, dabar neturiu tiek laiko su jumis tuščiažodžiauti.
- Taigi kiek prašot už savo augintinį? , - jau linksmiau pozityviu balsu užtraukė Sinemas.
- Kaip jums už 200 šimtus baksų. – nepatenkintai išlemeno Džerškas.
-Štai , na kagi kaip tik tiek ir turiu atrodo jog galit nuspėti ,mintis o gal tiksliau , „atsitiktinumas“.
- Jūs kaip visad dieviant menkinti kitus , nepaisant požiūrio į jus patį iš šono. –Atšovė Džerškas.
- Baikim kalbėti niekus. – Jausdamas, kad šis užsitęsęs pašnekesys , jau priėjo galą, lengviau atsipūtė Sinemas.
Vargais negalais Kertis buvo suvystytas į pilkšvą apdriskusį maišą, ir įdėtas į sniegomobilio priekabą.
Mažulis muistėsi , gailiai inkštė , nes suprato : vaikystė liko už to aukšto borto kurį regi prieš save neaiškiai, viskas nyko nyko , kol Kertis susigaudė kas gi nutiko: nuovargis viena stipriausių jėgų iki šiol galinti jį įveikti, paskutinę akimirką kai jis bandė įkvėpti tą saldų medienos ir gintinės kvapą , šuniukas jam pasidavė. Jis gulėjo tamsoje , bet jau nebe ten kur mintys vedė jį tuo momentu, namų jaukuma, uždauš mylių , o jis čia, nepažįstamoj patalpoj , iki pusės sulindęs tarp dygių šiaudų, matomai kur ne viena jaunoji karta leisdavo savo neramias naktis. Staiga Kerčiui vėlek pasidarė snūdu ir jis toliau užknarkė nors ir to visai nenorėdamas.

Tai lyg trumpa ištraukėlė iš pasakojimo galinčio turėti tęsinį , ar verta toliau rašyti jį?