Laisvė!

Ech, tas laisvės pojūtis...
Kasdien voljeras, kelios minutės neaptvertame vienkiemyje ir vėl voljeras. Šeimininkės žodžiais, kad tai nemažas laiko tarpas buvimo palaidoms, tačiau, man - kelios akimirkos. Norisi daugiau. Su savo partnere vokiete lekiam įprastą, šeimininkės akimis milžinišką, ratą aplink garažą, daržinę, seną apgriuvusį tvartą, pirtį. Kad jūs žinotumėt, kaip smagu! Abi sustingstame išgirdę aidą iš toli. Šaukia laisvė. Šeimininkė nežiūri, kodėl gi mums nepasinaudojus tuo kvietimu? Akimirką sudvejoju, laukiu draugės palaikymo. Kai ši ima lėkti, abejonės išnyksta ir imu lėkti šviežiai apsnigtu lauku. Iš toli, girdžiu tylų šauksmą, šeimininkės balsas, bet jį užgožia vėl ausyse pasigirdęs laisvės šauksmas... Mes vieningai lekiame kartu, bėgame laukais, kertame užšalusius griovius, aplankome negyvenamas soodybas. Begalybė kvapų, pojūčių ir... Stirnos!!! Netikėtai pajuntu, kad turiu dar daug jėgų. Vokietė už mane greitesnė, bet aš stengiuosi neatsilikti. Lekiame paskui būrį stirnų. Šios pajutę, kad mes artėjame paspartina šuolius ir netekę vilties mes atsiliekame.
Po kiek laiko tokių šėlionių, žinome, kad laikas grįžti. Nebe taip entuziastingai pasukame namų link. Šeiminkė, rėkaudama neramiai laksto po kiemą. Ji pamato mus. Nusivylusi ji nieko nebesako, nors kartais nesusilaiko ir gaunu nemalonų trinktelėjimą per snukį. Šį kartą ji tyli ir manęs neliečia. Vokietė bando glausti snukį, tačiau ši jį nustumia, nieko nesakydama. Jaučiuosi kalta, sliūkinu tiesiai į voljerą, pabrukus uodegą. Ech, ir vėl voljeras...
Atleisk, šeimininke, aš ir vėl nesusilaikiau. Laisvė šaukė!
Written by Troja