Beglobiams gyvūnams paaukota: 2898.95 Lt
Kaip gali prisidėti?
Priminti slaptažodį    Registruotis
Mano šunys
Titulinis Blogai Mano mylimi ciuciukai..

Mano mylimi ciuciukai..


astuke666, 2014-05-22 13:00:44

Namų šeimininkė Pupa

Mylimiausias grybukas Pipiras

Ara ūkininkauja - rita šiaudų ruloną (jau atkutus)

Ar ji ne graži?

Man Tu buvai pati gražiausia, kad ir kas ką manė...

Tikiu, kad yra kažkas ko mes nematom, kažkas, kas mus saugo, kartais netgi painiojamas su vidiniu balsu, galbūt, tai angelas sargas... žemėj mano angelas sargas yra šuo.
Kai dar buvau maža turėjau šunį, paprastą kiemsargiuką, jis atitrūko nuo grandinės, kai aš buvau mokykloj, ir išlėkė į kaimą ieškot draugijos, deja, susitiko tik medžiotoją, kuris kažkodėl nepagailėjo vargšo nulėpausio keturkojo, nors ir lakstančio su puse lenciūgo. Jo baigtis aiški. Slegia tik tas, kad nebuvau su juo kai jam skaudėjo, kai jį pašautą, pusgyvį užkasė per kelis namus gyvenantis vyras, nebuvau šalia kai jis paskutinįkart atsiduso. Daugiau jo nemačiau. Netekau ištikimiausio nulėpausiuko.
Praėjus kažkiek laiko, tėtė užsiminė, kad jo draugo dvarniukė atsivedė keturis šuniukus. Sielvartas dėl prarasto šunio dar nebuvo praėjęs, bet vidinis balsas lyg ir patarė važiuot bent pažiūrėt. Na ką gi, išvažiavau. Šuniukų motina buvo uždaryta, o į kiemą buvo išnešti keturi pūkuoti kamuoliukai. Sudėjo visus į krūvą, taip juokingai atrodė tie niurzgantys niekuo nepatenkinti padarėliai :) tik vienas į nieką nekreipdamas dėmesio kandžiojo kitiems ausis. Atsitūpiau ir pašaukiau šuniukus. Visi nerangiai pakilo vos panešdami subiniukus, o tas pasiutėlis, beje ir pats stambiausias, prasibrovė pro kitus ir atšlepsėjo pas mane. Iškart prigijo vardas - Pipiriukas. Mažytis augo dėžėj prie mano lovos, turėjau miegot prie jo priglaudus ranką (tiksliau ranka kabodavo per lovos kraštą įkišta į dėžę, kurioje miegojo cyplys), kad naktimis neverktų, tai va ir užaugo išlepintas, bet nelepus šunėkas, kurio į nieką neiškeisčiau. Po kelių savaičių sužinojau, kad jo broliukus išpjovė šeškas, kuris keršijo tiems žmonėms už išdraskytą lizdą. Tik Pipiras išsigelbėjo, kuo ir dabar džiaugiuosi. Kasdien, ar lyja ar saulė kaitina, grįžtančią iš darbo jis mane pasitinka straksėdamas ant dviejų trumpų kojyčių ir juokingai šypsodamasis, iškišęs baltus priekinius dantukus :) mano mažytis angeliukas.
Vieną dieną pokštelėjo į galvą mintis, kad norėčiau dar augint bulterjerą. Pradėjau taupyt pinigus ir svajonėse regėt save, kaip sulėtintam filme, bėgančią per gėlėtą pievą su šiuo nuostabiu padaru :) taigi taupymas vyko toliau, kol... Grįžau iš darbo kažkodėl anksčiau, ir eilinį kartą kankinau šaldytuvą, kurio verksmingas girgždėjimas man primindavo, kad dar nesočiai prisikimšus pilvuką. Tėtė atlėkė iš lauko, ir pasakė, kad pas mus prie prūdo buvo kažkoks vilkišius atlėkęs. Astys trenkė viską šalin (berods ten kažkokį dešrigalį ėdė) ir pilnais žandais nuskuodė pažiobsot kas gi ten, kur ir ką veikia. Deja, nieko neradau, tik tolumoj mačiau lekiantį didelį šunį, kurį dviračiais vijosi vaikai, ginkluoti kažkokiais obuoliukais. Net ir norėdama nebūčiau tų pusgalvių pasivijus. Aišku, apšviečiau ir mamą ką mačiau,bet ji nei klausyt nenorėjo, paprasčiausiai pasakė, kad ko jau ko, bet dar vieno šuns, ir dar tokio, nereikia, jei dar kuo serga, jei dar įkąs... Liūdna, bet nevisada juk būna kaip nori. Pasišvilpaudama vaikščiojau pirmyn atgal ir tikėjausi, kad tas šuo pasirodys. Deja. Paprašiau mamos, kas paskambintų pažįstamam medžiotojui ir paprašytų, kad to šuns nenušautų. O jie pamatę jį kažkur paupy juokėsi - oho koks lobis, tikras "gražuolis". Ar tikrai šitą šunį palikt?...
Sekančią dieną, iš tikrųjų, buvau praradus viltį jį pamatyt, nes valkataujantys šunys pas mus retai išgyvena daugiau nei vieną dieną. Be to, net nežinočiau kur ieškot, nes aplinkui jo net nesimatė. Einu gaudyt karpį, pasigerinsiu mamai, tai dar prie bulterjero santaupų gal prisidės. Kaip tik vieną išlupau ir išgirdau kaip kaimynė parvažiuodama iš darbo kažkam pyptelėjo. Atsisuku, žiūriu - pievoj tas pats šuo, nusmelkė ir baimė, ir nerimas, ir džiaugsmas, kad jis gyvas. Mečiau žvejybas ir laimikius, ir apsigniaužus riekę duonos nulėkiau link šunio. Pašaukiau, jis nedrąsiai prisiartino, paglosčiau jo sulysusią galvelę (nusmelkė skausmas, neee, ne fizinis, jos galvoj žiojėjo žaizda, žinot tą jausmą kai pamačius, kad kitam skauda, visas kūnas nutirpsta, tai va taip ir buvo) ir daviau duonos. Pipiras pasižiūrėjęs nusispjautų ir nueitų, o valkatukas suėdė viską ir ieškojo dar. Girdžiu šaukia mama. Oi galvoju tai dabar bus, jau sakau: gal tu čia pabūk, šuneli, o aš tuoj ateisiu. Išlendu iš po kalvos, kaip niekur nieko. Aišku mama pagalvojo, kad įsiverčiau į prūdą. Girdžiu rėkauja: eik nuo to valkatos, dar užsikrėsi kuo. Aš kaip niekur nieko akis išvertus tikinu, kad pas jokį šunį nebuvau, pasirodo, valkatukas jau spėjo apsireikšt. Iškišęs galvą iš po žolių stebėjo kas čia per sujudimas ir dar keliskart sulojo pamatęs einančią pieva katę. Teko dar ir paašarot, kad galėčiau tą šunį bent per naktį priglaust, atsisakyt savo svajonės ir truputį pameluot, kad draugas jį priglaus. Aišku draugas atėjo šuns apžiūrėt, tik iš anksto buvo perspėtas, kad jo negaus. Vargšas šuo buvo labai liesas ir dar be to buvo žaizdos ant pakaušio, krūtinės ir kojos. Kasdien jas tepiau, daug vaikščiojom, kad šuo sustiprėtų, daug žaidėm, kad kažkiek apsiprastų su naujais namais - žodžiu, viskas baigėsi nors ir ne kaip svajota, bet - liuks. Dėl vardo irgi buvo abejonių ir Brita (priminė vandens filtrą), ir Aira, bet kažkaip pasilikau prie Aros. Taigi išsigydėm, atkutom ir dabar gąsdinam tuos, kurie anksčiau gąsdino mus :)
Pupa, atrasta netikėtai, šaltą žiemos vakarą grįžtant iš darbo. Ji taip, kaip čia pasakius, ėmė ir prilipo. Neskaitant nušalusio pilvo ir ausų, pasikartojančių ligų ir alergijų, ji dar vienas šeimos narys. Man labai skaudu ir keista girdėti kai žmonės apžiūrinėdami lyg parduotuvėj prieglaudinukus pasako, kad norėtų jaunesnio šuns. To negali būti, tu, tiesiog, pamatai ir pasakai jog tai tavo šuo, kad ir kokio amžiaus jis būtų. Va taip ir Pupa, spėjama, kad paauglė, bet iškart pakerėjo savo geru būdu, išsiauklėjimu ir meile. Matydavau, kad ji kažko laukia žiūrėdama į tolį, žinojau, kad ji laukia JO, bet JIS nepasirodė... Dabar taip pat laukia savo šeimos, su pasicypsėjimais, pamylavimais ir pasiglaustymais. Kiekvienas rytas tarsi po daugelio metų susitikus, ji kupina džiaugsmo ir visa tai taip miela. Vadinasi tu viską darai gerai :)
Va taip ir gyvenam. Grįžus po darbo, kad ir kokia bjauri diena būtų, bet į kiemą subėga zoologijos sodas ir kiekvienas rėkia savo balsu - pasidaro gera. Savi paukščiai, kad ir medžiuose, bet juk po žiemos grįžta NAMO, katės metę visas medžiokles, šunys kaukdami, o "tyliausiai", "ploniausiai" ir "kukliausiai" pasisveikina Pupelė, namuose ji atstoja visą zoo sodą :)
Mylėkit savo augintinius, branginkit, myluokit tarsi tai būtų jų paskutinė gyvenimo diena, nelaukit švenčių, kad skirti daugiau dėmesio, priglauskit vargšelį, jums tikrai atsidėkos kuo galės, juk jie, tik JUS ir teturi.

(blog'o reitingas +22)

Skaitykite komentarus 6
Kiti šio vartotojo blogai:

astuke666, 2014-01-21 12:46:38
Sveiki, na ką, trumpai papasakosim kaip praėjo mūsų šventės. Kas prieš Kalėdas ruošėsi pakuoti dovanas, ar dar jas pirko, mes gyvenom priešoperacinėm nuotaikom. Siaubingai bijojau. Žinojau, kad viskas turi būti gerai, bet baimė neaplenkė ir,...
astuke666, 2013-11-09 09:25:43
Sveiki, ką čia papasakosi. Galėtum pakeisti pasaulį, bėgtum, kad ir dabar. Deja ne kiekvieną kietą akmenėlį pajudinsi, o jeigu dar ir vietoj širdies akmenėlis, tai belsk kur nori, neįeisi. Pagalvojau apie žmones, kurie užmigdo savo augintinius....
reklama