Senių Besmegenių statymo ypatumai.

Sveiki visi! Šiandien Pepsiukui buvo įsimintina diena, nes jis pirmą kartą pamatė jam labai įdomų daiktą Sniegą. Viskas prasidėjo ryte, kai mama ryte jį vedžiodama įgriuvo į pusnį, o baigėsi linksmuoju pasivaikščiojimu laukuose. Pirmiausia prie namų truputį pafotografavau Pepsį, bet jis šiandien nebuvo nusiteikęs pozuoti, todėl pavyko padaryti tik kelis gerus kadrus. Toliau paėję pamatėm savo pamėgtąjį kalną, ant kurio kiekvieną kartą užlipam. Užlipom, pasidairėm ir sugalvojom ,kad pirmojo šių metų sniego proga reikia nuveikti kažką prasmingesnio negu paprastas pasivaikščiojimas. Prisiminiau, kaip būdama maža ir dar neturėdama Pepsiuko (nors atrodo, kad aš jį turiu visą savo gyvenimą) su mama statydavau Senius Besmegenius. Pamaniau, kad sniego rytoj kogero jau nebus likę, todėl nusprendžiau pastatyti Senį Besmegenį. Pirmą rutulį ridenti sekėsi visai neblogai, antrą jau prasčiau, o kai bandžiau uždėti trečią, beveik visas Besmegenis sugriuvo. Pepsis dar nespėjęs atsidžiaugti pirmuoju sniegu, pradėjo viską laižyti, o pabandęs užlipti ant likusio vieno rutulio ir jį sutraiškė. Šiaip ne taip pagaliau pavyko sudėti du rutulius, o iš trečiojo liekanų, kurias jau beveik visas išlaižė Pepsis, sulipdžiau galvą. Pepsis kaip visada pabandė dar kartą užlipti ant Besmegenio, bet įvykus stebuklui jo nenugriovė. Po to priroviau sudžiūvusių žolių, prilaužiau kažkokio dygliuoto krūmo šakų, priskyniau neiaiškių uogų nuo to paties krūmo ir padariau jam veidą. Pasigėrėję savo meno kūriniu, patraukėme namų link. Pepsis kaip visada parėjęs iš lauko pradėjo siaubti namus, o aš skubėjau greičiau padžiauti pirštines. Po to abu griuvome į mano lovą ir šiltai bei ilgai gulėjome.