Aplinkinių reakcija

Sveiki. Na as savo Biciuka parsinesiau niekam nieko nesakes nors ir gyvenu atskirai nuo tevu jau tris metus, esu vienas be seimos. gyvenam dviese as ir Biciukas. Bet vaja vaja vaja kiekviena kart is tevu kai paskambina prisiklausu, kam tau tas suo reikalingas, dabar galetum parvaziuot namie pabuti ir panase o dabar negali prisirises esi per ta suni na ir draugas vienas sako, kam jis tau reikalnigas. O man visu aplonkiniu spaudimui nusispjaut myliu savo grozi. Nors ir kai buvom sveciuose pas tevus sau Biciuku, tai visu pirma, atspekit, kas labiausei ji lepino? Ogi mama kuri pirmutine sauke kam jis tau reikalingas

Na mes tai gyvenam tokiam kaimely kur šuns apibrėžimas labai konkretus :" lojantis daiktas prie būdos". Dėl to mes esame priskirti prie nedidelės keistuolių grupelės, kurie šunis augina namuose, juos vedžioja ir vežasi kartu kai tik įmanoma. Mūsų vadinamąją grupelę sudaro gal kokie 10 šuniukų, iš jų vidutiniai arba dideli gal tik kokie 4 ir jie visada kalti dėl "užminuotų" pievelių ar "paženklintų" medžių. Kadangi palaidų šunų šeimininkų niekas nemato ir negali išreikšti jiems savo pasipiktinimo, tai užsipuola tuos kurie į lauką eina kartu su augintiniais ėjimas į lauką mums prilygsta ėjimui i karo zoną O ką jau bekalbėt apie meilę šunims, daugumai mūsų kaime tai iš vis nesuvokiama ir kvaila. Viso to galutinė išvada: myli šunį - esi atstumtasis Štai tokia Juknaičių (Šilutės raj. ) realybė

Pas mus aplinkiniais visai pakenčiami, aplink daug kas savo augintinius vedžioja stengiamės po svetimas ganyklas nelakstyt, nes žmonės pyksta, kad šunys šikalioja, o dėl vedžiojimo ir fotografavimo į akis dar niekas nieko nesakė

Na iš kaimynų jokio užgaulaus žodžio dar negirdėjau . Tik pajuokauja, kad jau vėl iš rytinio ar vakarinio maratono parbėgam O Rinos nuotraukų žymiai daugiau nei manoar artimųjų.

O man mama kai parsivežiau Bosa, sako patys neturim ką valgyt, tai dar vieną šunį parsitysė

na mano mama ir anksciau sakydavo kam tau tas suo reikalingas, patysneturit ka valgyt ir t.t... draugai tai nieko nesako, tik va draugo draugas anakart uzsipuole ir pradejo svaigti, kad zodziu kam tau tas suo as ismesciau ji pro langa ir t.t tai biski buvau sokiruota kaip tokiu zmoniu buna, jei jie nenori tegul neaugina as juk nesiulau

Iš tikrųjų tai visokių žmonių yra, ir daugelis nesupranta kam du šunys reikalingi, todėl sulaukiam ir palankių komentarų ir ne visai. Nelabai kreipiu aš dėmesį į tuos komentarus. Net iš artimųjų (giminių) sulaukiu tokių pašaipių klausimėlių, nu kam tai tie du šunys? O aš jiems:- kiek reik tiek ir laikau, aš į jūsų gyvenimą nesikišu ir nekomentuoju , nors gal būt irgi ne viskas patinka, tai nesikiškit ir į mano. O iš kaimynų tai nesu girdėjus nieko , gal už akių ir šneka ką nors

Mane tai nervina, kai kurių žmonių neigiamas požiūris juk aš nieko negaliu padaryt, kad man patinka šunys pas mane net kaimynai prašo, kad jų šunį prižiūrėčiau, kai jie išvažiuoja

Reaguoja gan normaliai.Mama kartais pasijuokia,kad šunį daugiau fotografuoju negu žmones (jei kur važiuojam į svečius ar pan.) tad tiesiog sakydavau,kad ji vienitelė puozuoja. O draugai viską supranta. Šunį siaubyngai dažnai fotografavau tik tada,kai ji mažiukė dar buvo.Tuomet norėjau įamžinti kiekvieną akimirką,kol šuniukas mažas.Juk tai,manau,suprantama. O dabar fotografuoju su saiku,kai užeina noras ką pafatografuoti.O ta meilė šuniui gal aplinkiniem ir skamba keistai,bet kai realybei Aira kas pamato,visas dėmesys būna nukreiptas į ją,nors patys svečiai to net nepastebi,kaip lenda tai paglostyt,tai palepint. Tad jie ne ką geriau nei aš atrodo. O šiaip,manau,kad su Aira elgiuos taip,kaip ir betkuris kitas šuns savininkas elgiasi su savuoju. Ir nieko jau tokio keisto nematau.

Pas mane visi juokiasi iš šuns nuotraukų kiekio, nes jų turiu nepaprastai daug , kur tik einame ten atsiranda naujų gražių nuotraukų, va vakar buvom pasivaikščioti ir dar padariau 80 jo nuotraukų