Plepalai :)

Atleiskit, kad retai besilankau bone.lt, tačiau dabar ypač nėra laiko, be to, dar susigreibiau ligą, tai prie kompiuterio nėra kada beprisėsti. Bet jau koks nuotykis vakar buvo, tai negaliu neaprašyti...
Einu namo. Šalta siaubingai, dar gerklę skauda, tik susisupu labiau į paltą ir jau beveik bėgu, bet pamatau du šunis. Tai vokiečių aviganiai, bėga tiesiai į mane, ir atrodo labai sunerimę. Iškart atpažįstu juos - tai Blekas ir Eliotas. Tuodu aš žinau nuo jų vaikystės, nes jie - mano draugės šunys. Seniui Blekui devyneri - jis vangokas, bet draugiškas ir mielas. Eliotui tik metai - visiškas vėjavaikis ir pašėlėlis, bet iš jo draugė daug tikisi, kai paaugs. Tai i jie praskuto pro mane net nesustoję. Blekas sustojo, mat senas, pavargsta greičiau. Eliotas atsigręžė ir nervingai sulojo. Staiga viską supratau, kai iš posūkio išniro Aras. Jis vijosi vokiečių aviganius. Jo leidžiamą garsą galimą būtų pavadinti riaumojimu, ir jis užšoko ant Bleko. Aras, dvigubai didesnis už VA, prispaudė senį Bleką ir perlpėšė jam ausį. Šokinėjau apie šunis nežinodama ką daryti, nes aplink nebuvo jokio žmogaus. Belstis pas žmones irgi nebubvo naudos, nes 11 valandą vakaro, aišku, jau visi bus sumigę. Man bemąstant (o tą daryti tokioje situacijoje tikrai sunku), į kovą įsitraukė Eliotas. Jis šoko ant Aro, bet besiraitantys ant žemės šunys vis voliojosi, tad vargšas nepataikė ir nugriuvo ant žemės, tačiau tuoj stojosi ir įsikibo Arui į karčius. Kova virto klaikiu snieguotu, kruvinu kamuoliu, aš jau galvojau, pulsiu į isteriją, bet pamačiau mašiną. Vėlyvas žmogus grįžo iš darbo ar ko. Surikau "Blekai! Eliotai! Pas mane!!!" Eliotas iškart pribėgo, bet Blekas liko prispaustas Aro. Mašinos šviesos artėjo. Nors gerai žinojau, kad negalima plikomis rankomis skirti kovojančių šunų, puoliau prie Aro ir ėmiau jį plėšti nuo Bleko. Aras tik niaurojo ir toliau tąsė vargšą seną šunį. Mašina ėmė pypsėti, ir Blekas įkando Arui į snukį. Aras sucypė ir paleido jį. Blekas nėrė iš po jo, ir spruko pas Eliotą. Laiku spėjau nubėgti (o gal nuskristi) nuo kelio, ir mašina sustojo. Stabdžiai cypė, net pradviso guma. Tačiau galingas "Jeep Grand Cherokee" sustoti nespėjo. Aras gavo smūgį ir parkrito ant kelio. Džipo ratai sustojo nuo jo gal per 10 centimetrų. Iš mašinos iššoko sutrikęs žmogus. Jis puolė prie Aro ir ėmė nerišliai pasakoti: "Skubėjau namo... Kalbėjau telefonu... Matau - šuo ant kelio voliojasi... Signalizavau, bet sumėtė... Stabdžiau... Nespėjau... Vargšas... Nespėjau... " Jau žiojausi prašyti žmogaus nuvežti Arą pas veterinarą, bet šuo kimiai suurzgė ir kaptelėjo dantimis. Gerai, kad žmogus spėjo patraukti ranką. Aras atsistojo, apdujęs nužvelgė mane, žmogų, automobilį, inkščiančius aviganius ir nubėgo. Kuo toliau, tuo greičiau, kol pranyko iš akiračio. "Jis turbūt tik apsvaigo, tačiau reikėtų jį parodyti veterinarui" - tariau žmogui. Jis paklausė, kieno Aras yra, sakė nuvažiuosiąs ir atsiprašysiąs, bet sužinojęs, kad Aras laukinis, tik atsiprašė manęs ir įsėdo į savo džipą. Iš susijaudinimo įsijungė atbulinį bėgį, šoktelėjo atgal, tada persijungė į paprastą ir lėtai nuvažiavo. Prišokau prie vokiečių aviganių. Eliotui buvo tik apipešiotas sprandas, o vargšui seniui Blekui ant galvos kadaravo pusė nuplėštos ausies (atrodo klaikiai), ir buvo siaubingai sudraskytas pilvas. Nuskubėjau su šunimis pas draugę. Draugė buvo apsiverkusi, nes sakė, kad jos VA dingę jau antrą parą. Ji nudžiugo pamačiusi šunis, bet sunerimo pamačiusi kruviną Bleką. Greitai papasakojau jai, kas nutiko, ir ji ėmė rengtis vežti šunį pas veterinarą. Aš nuvedžiau Eliotą į aptvarą ir pasukau namo. Ką man pasakys mama, pamačiusi išdirbtą paltą? Jei papasakosiu, kas nutiko, dar nepatikės... Bet mano mintis pertaukė kaukimas. Pamačiau Arą, pririštą... Kaimyno kieme. Jis tąsė storą grandinę ir staugė. Staiga išniro ir kaimynas. "Šitas šuo jau kelintą naktį ateina pas mane ir valkiojasi kieme. Net vištą kartą nusinešė. Na dabar tai nebeleisiu jam šeimininkauti..." Apžiūrėjau apsiputojusį siuto pagautą Arą. Jis, atsistojęs ant užpakalinių kojų, siekė kaimyno priekinėmis letenomis ir baisiai kaukė. Ir kaip kaimynas šitą demoną prisišo... Aras turėjo vienintelę žaizdą - Bleko įkąstą snukį. Galų gale nurimo, atsisėdo ir urgzdamas ėmė spiginti piktomis akimis į kaimyną. Mėlyna akis kraupiai žibėjo. Aras buvo toks, kaip visada, ir mano nuomonė pasitvirtino, kad jis tik buvo apsvaigęs. "Kietakaktis" - nusjuokė kaimynas, išgirdęs istoriją. Jis numetė Arui didžiulį kaulą. Šuo jį pauostė, bet nelietė. Toliau urzgė ant kaimyno. Sulojo Lota. Pakilau eiti namo, ir Aras paslėpė iltis. Nusekė mane akimis ir suunkštė. Tikiuosi, kaimynas jį laikys, kol galės, nes yra geras žmogus ir tikrai jo nemuš. Jis galvoja, kad jam pavyks prisipratinti Arą, kaip kažkada jo sugautą laukinį kačiuką. Vargu... Lota ima kiauksėti. Greit parlekiu namo, tyliai nusirengiu, jau kišiu paltą į skalbimo mašiną... Ir tarpduryje išdysgta mama.
Štai šiandien guliu lovoje skaudančia gerkle. Na, bent jau kurį laiką bus ramu, kai kaimyno kieme urgs Aras, negalintis ištrūkti ir prikrėsti eibių... (Be to, Blekui siuvo ausį, ir dabar jis pas veterinarą, sveiksta).

Manau čia apie Pifą.

aš irgi taip supratau, na žodžiu prisijung paaiškins

someone rašė:
>O aš kiek supratau,tai kalbama apie šunį iš skelbimo.
>Jei taip,tai tikrai,gaila.

O aš kiek supratau,tai kalbama apie šunį iš skelbimo.
Jei taip,tai tikrai,gaila.

tai dabartinis Mičas, o kažkada turėjo Pifą, aš taip supratau

Tai rimtai jo nebėra?

mikutis rašė:
>jo

jo

Gal čia apie Pifą iš Mičo žinutės

Apie ką čia daba pasimečiau ?

mikutis rašė:
>kai paskaiciau pagalvojau kad jau bus viskas geras bet pamaciau kad pabego ir paskambines
>zmogus pasake kad nebegyvas

kai paskaiciau pagalvojau kad jau bus viskas geras bet pamaciau kad pabego ir paskambines zmogus pasake kad nebegyvas