Šuns užmigdymas, ką apie tai manote?

Eglytia, jaudinantis pasakojimas.. Ačiū, kad pasidalinai patirtim, verčiančia susimąstyti..

Man akyse asaros kaupiasi sitai beskaitant... naturalus gyvenimas, visi kaskada iseina.. bet asaros rieda, nesuvaldysi..

sunkus klausimas, sunki tema.. man išvažiavus studijuoti tėvų namuose liko dogas, be jokios abejonės mūsų šeimos narys. Kai jam suėjo 10m net minties nebuvo, kad senas, nes atrodė ir elgėsi kaip įprastai, buvo energingas ir žvalus. Po metų kitų, kai pradėjo aiškiai matytis senatvės požymiai, sunerimau.. bet jis buvo tvirtas vyrukas, nesirgo, nebuvo kitų didelių problemų, todėl save nuramindavau, nors protu suvokiau, kad šuniui, o ypač dogui 13m jau daug. Paskutiniais, 14metais, l.susilpnėjo raumenys, sąnariai, ilgai gulėjęs sunkokai atkeldavo užpakalį, sunkokai rėmė galinėmis kojomis, sumažėjo apetitas. Ir vis pagalvodavau: "viskas bus gerai..". Stiprinom vitaminais senyviems šunims, 'skaninom' maistą, kad bent kiek daugiau pavalgytų. Būdavo visokių dienų: ir kai bėgiodavo lauke, ir kai sunkokai keldavosi.. Ir vėl galvodavau: "kada žinoti, kai 'jau' laikas..ar jis išeis pats.. ar dabar nėra per sunku". Šios vasaros karščiai neišėjo į naudą..jo organizmas dar labiau pasilpo. Praėjus savaitei po svarbaus šeimai įvykio(vestuvių), staiga situacija pablogėjo: iškrito pirmieji du dantukai, mažao ėdė, sunkai kėlėsi, nedirbo žarnynas.. vieną dieną kai buvo visai blogai, mama staigiai nuvežė į veterinariją, apžiūrėjęs veterinaras vilčių neteikė.. sakė"galim jungti prie lašelinių, bet tai tik poros dienų klausimas. atstyti neįmanoma, nes šuo tikrai l.senas, 'susidėvėję' visi vidaus organai, suirę kepenys, širdelė 'kabo ant plauko'".. mamai ritosi ašaros beklausant..bet matė Lordo akis, kad jam sunku..ir kad dabar 'tas laikas'.... apžiūrėjus antram veterinarui ir patvirtinus pirmojo žodžius, teko priimti be proto sunkų sprendimą.. taigi, nors veterinarai sakė"pakaks ir pusės vaistų dozės, nes jis labai silpnas", mama nesutiko "visą ir viskas, kad nieko nič nieko nejaustų, nereiktų laukti".. ir kai tik pradėjo leisti vaistus, po kokių5sekundžių akys merkės merkės..ir išėjo, gulėdamas šeimininkės glėbyje..be skausmo, žiūrėdamas į akis vienai iš brangiausių.......
taigi, manau, nereikia nieko svarstyti, kol neateina 'tas laikas' nes tuomet viskas susidėlioja į savas vietas ir tampa aišku. kad ir kaip sunku būtų, reikia rinktis tai, kas tuo emtu geriausia augintiniui...
mūsų Lordas garbingai nugyveno 14m metų, ką jau kalbėt apie tuos 'žmogiškuosius'. džiaugiuosi turėjusi tokį draugą ir žinau, kad kartu su juo iškeliavo dalelė mano širdies..

migdyti savo seimos nari nelengva, sakau seimos nari, nes turbut kiekvienas kas myli gyvunus, i juos taip ir zvelgia. svarbiausia kad ir kaip skaudu geriau sudalyvauti visoje eigoje, ir jei yra galimybe palaidokite gyvuna patys. esu girdejusi nemazai kalbu kad taupo vaistus ir nesuleidzia pilnos dozes gyvunas paliekamas kankintis...nesakau nieko pries veterinarus, cia kiekvienam savo nuomone. o migdyti tik tuo atveju, mano nuomone, reiketu jei tolesnis augintinio gyvenimas butu kancia del ligos, ir panasiu bedu. neverta migdyti nebandzius pakovoti uz jo gyvybe.

Mes prieš prancūzų buldogę turėjom mitel šnaucerį, kurį užmigdėm. Ji jau buvo sena. Jai buvo keturioliką metų. Šeip mum ją labai gaila buvo užmigdyti, bet tai padarėm dėl jos pačios. Nes ji senatvėj pradėjo sirgti su širdim, nebegalėjo pati lipti laiptais. Paskutinėm gyvenimo dienom buvo tokia liūdna, apatiška. Dažnai dusdavo. Tai pasitarem ir nusprendėm užmigdyti, nes veterinaras sakė kad ji ilgiausiai išgyvens dar mėnesį, net kankindamasi. Tai jis pasakė, kad jei nenorim kad ji kankintusi geriau būtu ją užmigdyti. Tada mes visi šeimoj pasitarem ir nusprendėm tai padaryti. Kai pagulde veterinorius ant stalo ją ir ištrauke švirkštą tai ji net nebesipriešino. Tiesiog nebeturėjo jėgų. Jis suleido skysti į jos kaklą ir ji užmigo. Tada labai verkem ir po triejų dienų nusipirkom prancūziuke.

Šeip užmigdymo be reikalo netoleruoju ,bet jei dėl ligos tada kita kalba... tada jau geriau užmigdyti šunį negu leisti jam kankintis

skaudi tema, teko uzmigdyti ir man, bet tikrai buvo skaudu taip kaip artimo zmogaus praradimas... bet viskas del tu nelemtu ligu, kuriu isgydit nebuvo jokiu vilciu

Joa, krūta pusseserė... Kam tada iš vis įsigyt šunį, jei bet kada, pasikeitus gyvenimo situacijai juo atsikratyt norima? Negerbiu tokių žmonių.

O užmigdo taip - suleidžia vaistų, ir po keliolikos sekundžių gyvūnas numiršta, tarsi užmiega, tik, jei jis būna dar suvokiantis aplinką, iš visų jėgų priešinasi tam "miegui". Dažnai padaro po savim, nes atsipaliduoja raumenys numirus.

Aš esu už migdymą sergančių ir kenčiančių smarkiai gyvūnų, už tai, kad būtų migdomi labai agresyvūs gyvūnai, kurių jau neįmanoma pakeisti ir jie kelia pavojų namiškiams. O visose kitose situacijose - prieš. Na, bet geriau jau tada migdymas, negu pririšimas miške prie medžio ir palikimas numirt badu. Net išmesti šunys dar turi šansą išgyvent ir patekt pas mylinčius žmones, bet kai šitaip...

garbanele rašė:
>mano pusesere norejo uzmigdyt suni 8 men,nes norejo vaziuoti i uzsieni, as ir manau, kad reikia
>jeigu sunkiai serga, bet kaip ten ji daro? suleidzia vaistu ir kas tada?

na seip ta kale gal baiksti nes valkatavo. zmones matyt kokie augino ir ismete i gatve, gal musdavo sunki tavo rendi situacija

Oh, dėl pristatymo tai labai gerai, nes kaži ar jie patys važiuotų. Tik juos gali išgąsdint tai, kad ji kalė. Reiktų sterilizuot ar kastruot, nes žinai - kaimo žmonės, nei jie ten nusaugos tą kalę, nei ką. Prisidirbs da vaikų ir viskas. Ai, ne į temą aš čia. Einu, užvesiu temą apie sterilizaciją/kastraciją.

Rendis rašė:
>jergau, jau vien skaitydama katutes ploju dėl pabandymo nes gyvenimas jai titikrai
>nemielas... ypač kaip minėjau, turėjo 8 šuniukus... tai jie ją taip iščiulpė
> liko tik galva ir papai... kaulai išsišovę ir kažkaip niekaip
>neatsišeria...
>o pristatyt aš ją bet kur galėsiu