Eutanazija

Man yra tokia istorija. Ledi yra bailoka. Vyro giminė pastoviai aiškina, kad reikia užmigdyti, nes ji bijo. Pasipriešinom abu.Atsisakėm migdyti sveiką kalytę Prieš pusmetį ji nustojo ėsti, pradėjo vemti ir silpti mūsų akyse. Nuvežėm į kliniką sužinojom, kad jos skrandyje yra svetimkūnis ir būtina išoperuoti, kitaip padvės. Anyta pasakė, tegul dvesia. Vis vien iš jos jokios naudos. Vargais negalais per draugus ir gimines pasiskolinom reikiamą sumą. Po operacijos veterinaras parodė beveik delno dydžio trikampę stiklo šukę. Manau, kol šuo gyvas, jam neskauda, jis gali judėti o liga yra pagydoma - jis turi, privalo gyventi

as nuomone turejau griezta,jokio migdymo kol nebus rimtos ligos ir t.t.bet nesena patirtis buvo be galo skausminga,labai nenoreciau isgyvent dar kart to.mano taksiukas 14m puoseletas ir be galo myletas apsirgo.eme nelakt,neest,vemt viduriuot ir t.t.be galo daug slapintis.vet klinikos apziurejo,dave sauja vaistu,pora svirkstu,sav kankinomes vaistais,bet negerejo,net versdama duodavau po maza kasniuka jo megiamiausiso mesytes,bet veltui.po kankynes vemimu ir viduriavimu niekuo,begales vaistu,po baisiausios savaites tyrimai,kraujo ir t.t. atsisakiusios nebefukcionuojantys kepenys,inkstai.iseitis laselinem palaikyt gyvybe-sav dvi nieks nezino.neiskentus isbegau is klinikos,kai vyras atnese ji susmukusi ant ranku verkiau masinoj apsikabinus 2 val, nezinojau ka daryt,nebenorejau jo kankint,gaila nejudancio jegu netekusio suniuko.leidau uzmigt.vyras sake ramiai ir be kanciu,tiesiog uzmigo.asaru buvo visa para,tiesiog negalejau sustot,ir dabar asaroju. bet toks gyvenimas,kazkada baigiasi.manau teisingai pasielgiau,neleidau jam daugiau kankintis.

na kaip jau žinote tai man taipat buvo duotas kadaise pasirinkimas,tai yra net nepasirinkimas..tiesiog vetas garsei ir aiškiai pasakė:eutanazija. man tik žandikaulis atvėpo,nieko negalėjau atsakyt,paemiau Diną į pažastį ir išėjau.buvau tookia pikta..kaip jis galėjo man tai pasiulyti?!ir štai kadangi išsikapostėm iš tokios ligos,tai jau viską įveiktume.pradedam po biški akt,tampam sunkiau sukalbami.na bet meilė dėl to nedings.nebent ji kankinsis ir jau tikrai matysiu kad negaliu jai pagelbėt,tuomet aišku pasirinkčiau eutanaziją

Jau po pirmo karto, kai Džesikai buvo stuburo išvarža, vetai nedavė jokių šansų pasveikimui(buvo paralyžuotos galinės letenos), bet begalinės kantrybės ir pastangų dėka dar iki siol mūsų pūkuotė ne tik vaikšto , bet ir pabėgioja Didelis dėkui vyrui, kuris nenuleido rankų, padėjo man, nešiodavo ją i kiemą daryti "gamtinius reikalus" , Dabar, kai turim rimtų problemų su širdele, vėlgi paliko mums spręst, ar duoti šunytei vaistus, ir tęsti jos gyvenimą, ar nutraukti gydymą...Dėl pasirinkimo tikriausiai klausimų nekyla Užmigdyti leisciau tik tuo atveju, jei matytume kad tikrai niekas nebegelbėja

man Dėl Pipkos buvo nesusipratimų. Jam vasarą buvo epilepsijos priepuolių, tai pas veterinarą klausiau, sakė, kad jokių vitaminų nėra stiprint šunį, galima vežt į klinikas, jam gali būt augliukas galvoj ir išoperuos. Sakau kokia tikimybė, kad šitas padės, sako jokios, gali ir išvis nugaišt Paskui nusprendžiau, kad jam stresas dėl to, kad atsirado Ara ir dėmesys buvo skirtas ne tik jam. Pradėjau daugiau laiko su juo praleist ir priepuoliai dingo nežinau kas padėjo, bet... žinau, kad nemigdyčiau nors būtų ir bedantis, nors ir nuplikęs ar aklas tpfu kaip baisiai skamba. Gyvenam šia diena, tiksliau ruošiam savo pagyvenusius raumenis senatvei

žaviuosi tokiais žmonėm Aš irgi žinau žmogų, kuris turėjo vokiečių aviganį, jau senuką senuką, jis jau nepaeidavo, tai išnešdavo į kiemą, ir parnešdavo..Ir taip nešiodavo ir nešiodavo... Deja jiems teko vėliau jį užmigdyti, bet tik dėl vėliau atsiradusių nepakenčiamų skausmų, ir kai veterinaras pasiūlė tai, nes jau ir vaistai nuo skausmo negalėjo būti išeitis... pamenu sakė kaip patys verkė, kai leido vaistus, kaip šuo su dantim įsikibo į šeimininko megztinį

Neįsivaizduoju to jausmo, kai tavo šuniui leidžia vaistus, tu matai paskutinį jo žvilgsnį, išsigandusį, prašantį... kažkoks košmaras....


astuke666 rašė:
>Aš Alytuj turiu guminių, jie turėjo aklą seną šunį, jis jau savų nepažino, bet visi
>labai mylėjo, apie mildymą net kalbos nebuvo

Aš Alytuj turiu guminių, jie turėjo aklą seną šunį, jis jau savų nepažino, bet visi labai mylėjo, apie mildymą net kalbos nebuvo, paskui jo vietą pakeitė bailusis šuniukas iš prieglaudas, kuris užaugo į tikrą nachalą ir nesutinku ir visom keturiom prieš tai, kad seną šunį mikdyt vien dėl to, kad jis su vaikais jau nebegali lakstyt taip kaip anksčiau

Aš tos pačios nuomonės kaip jūs, bet būna kas užmigdo ir dėl senatvės, kai šuniukui jau sveikatėlė pašlubuoja ir vaikšto jau sunkiai...

taip, taip, aš ir manau kad šuniuką reikia palydėt į šuniukų rojų tik tada kai jam kas nors skauda, ir nebeapsimoka šioj žemelėj bekankint jo.

jei žinočiau, kad mano šuniukui skauda ir kitaip neina padėt, aš už. Dėl senatvės, sakykim, vien dėl to, kad jis senas, jį migdytų tik per mano lavoną