Kokiu būdu gavote savo mylimą augintinį?

Aš labai norėjau šuniuko, bet tėvai buvo griežtai prieš. Niekas napadėjo. Ničniekas. Tačiau aš su tuo nesitaiksčiau. Visi pokalbiai su tėvais prasidėdavo šuneliu, baigdavosi ašaromis ir šuneliu. Skelbiau nekalbadienius. Neklausiau. Niekas nepadėjo. Ir galiausiai taip nervai pašlijo, kad nesuvokiau ką dariau. Krausčiausi iš proto. Galiausiai prieš Kalėdas nuėjau pas mamą ir paklausiau: - Gana. Pirksit šuniuką, ar ne? - dideliam mano nustebimui mama pasakė: - Paiškok skelbimų. Tuojau sėdau prie kompiuterio ir ėmiau iškoti. Radau krūvas skelbimų. Daug kam skambinau. Galiausiai radau labiausiai patinkančius du. Vienas Klaipėdoje, Kitas Tauragėje. Tauragė arčiau, o aš į Klaipėdą norėjau važiuoti. Bet Tauragė visais atžvilgiais geriau, tik šeimininkė baisi. Tėvai sakė, kad po savaitės nuvažiuosime pasiimti. Po savaitės. Atrodo, istorija turi baigtis, bet ne. Mes nebuvome užsirezervavę šuniuko. Taigi jų nebeliko. Tai buvo penktadienis. Per ašaras nieko nebemačiau. Ėmiau ieškoti skelbimų. Nebuvo. Kitą dieną, šeštadienį, vėl ieškojau. Labai skaudėjo galvą, nes visą naktį verkiau, bet skelbimų nebebuvo. Kitą dieną, sekmadienį, vėl ieškojau skelbimų. Ir tik pagalvokit - trylika suradau! Skambinom ir skambinom. Vienas skelbimas buvo jau anksčiau, bet kažkas nepasiėmė tų šuniukų ir jie buvo likę trys. Dvi kalytės ir patinėlis. Mes tuojau pasiskambinome ir užsirezervavome. Dar kitą dieną, pirmadienį, gruodžio 23 d. nuvažiavom į Klaipėdą, nes tėtis pasiėmė išeiginę ir pasiėmėm Memelį. O vardas Memelio toks todėl, kad vokiečiai anksčiau Klaipėdą Memeliu vadino. Štai kaip baigėsi mano vargai. Atsiprašau už klaidas

Zuzą,ir Nikę tėvai kaune nupirko.

Suradau pati.Iš Gargzdu parveze su fūra{fOKSĖS ŠEIMININKĖS VYRAS FŪRISTAS}

Geri teveliai

Artėjo mano gimtadienis ir aš labai norėjau šuniuko ir tėvam vis zirziau Tėvai nusprendė man padovanoti maža šuniuka kuris gyvena ir dabar

Šaila gavau dovanų,tai pati geriausia mano dovana

http://www.bone.lt/bone-parkas/Snaige17/blogai/Snaiges-atsiradimas-mano-namuose/
Štai manoji istorija

O stai ir musu atsiradimo istorija
http://www.bone.lt/blogai/Sveiki--Nauji-namuciai-Atsiradimo-Istorija/

http://tosavealifeeee.blogspot.com/

visos mano gyvūnų atsiradimo istorijos mano bloge.)

Pradėsiu nuo mūsų vyriausio šuns, Spaiko.

Seniai, kai man buvo 5-6 metai turėjau šunį, mišrūną. Jo vardas buvo Žulikas. Aš jį labaai mylėjau. Kartu su juo buvo antras šuo Aras, negrynaveislis rotveileris. Jie gyveno vienas prie kito ir buvo gerais draugais, bet atsitiko nelaimė, kad Žulikas mirė nuo senatvės. Praėjus kiek laiko, tėvai parvėžė naują šuniuką kurio buvo vardas Rikis. Jis buvo kažkuo panašus į stadfordšyro terjerą. Buvo ryžai baltas, bet kai jį parvėžėm po savaitės jis susirgo rimta nepagidoma liga ir taip jį teko užmigdyti. Taip buvo gaila...Maždaug po dvėjų mėnesių tėvai ryte važiavo į Uteną ir manęs tėtis paklausė: ''Kokio šuniuko nori? Ar ilgaplaukio ar trumpaplaukio?'' Aš atsakiau trumpaplaukio ir uždavė dar vieną klausymą: ''Didelį ar mažą?'' Aš be abejo atsakiau didelį. kai tėvai klausė manęs šito aš taip norėjau miegoti, nes taip anksti pažadino prie išvažiuodami... Na, kai tik grižo tėtis laikė šuniuką rankoje, o aš gulėjau lovoje ir televizorių žiurėjau tėvų kambary, o sesė savo kambary. Žiurėjau į tėtį, bet šuniuko nemačiau. Ir tik žiūriu tėtis šuniuką laiko...Kaip aš užrėkiau ant visų namų...ŠUNIUKAS!!!!! Net sesė atsibudo ir iškart bėgo prie jo ir aš taip pat. iškart paėmiau Spaiką ir jį stipriai apkabinau. Dieną, naktį. Naktį, dieną aš su juo būdavau, nes taip jį pamilau...

Lados neilga istorija.

Lada pas mus atkeliavo netyčiukais. Buvo mamos gimtadienis ir mamos draugė jai padovanojo šunytę kuria pavadinomę Lada. Aš prie jos visai nebuvau prisirišusi. Su ja mažai budavau, daugiau su Spaiku Toks neilgas pasakojimas.

O dabar atėjo Nikos istorija.

Jau kažkiek pasakoja apie Arą. tai vat atsitiko taip, kad Aras mirė praeitais metais. Niekas nenorėjo šuniuko išskyrus tėčio...Jis skelbimuose ieškojo vokiečio aviganio. Vėliau pradėjo sibiro haskius ieškoti su žydromis akimis. Mes visi jam prieštaravome, kad šuniuoko nereikia, nes ir taip du buvo. Po kiek laiko važiavau su tėvai į Uteną, į turgų. ten tėtis pamatė Niką. Jis norėjo ją nupirkti, bet mama sakė NE ir mes nuėjome toliau į turgų. Kai ėjome atgal tėtis vistiek žiurėjo į Niką, nes jos labai norėjo. Tas šeimininkas sakė, kad ji kainuoja 200lt., grynaveislė vokiečių aviganė ir t.t. Mano širdis visai nenorėjo šuniuko, o ypač tuo metų, bet kai tėtis ją nupirko ir mes ėjom prie mašinos jis davė man ją laikyti ir taip ją pamilau, kai tik paėmiau ant rankų....Toks keistas jausmas buvo...kai atvažiavome namo aš tik su ja ir buvau. Mokia ją komandų ta pirmą dieną. Bėgiojau nuo jos, o ji tik po biškuti bėgo prie manęs...Taip buvo gera...Aš ją taip pamilau ir nuo pat tos dienos mes visada kartu. O kai galvojome vardą tėtis sakė Dora, o aš Nika. Aš kviesdavau Nika, o tėtis Dora, bet Nika pati pasirinko tą vardą kuri visada bėgdavo tas kas ją šaukia Nika, o ne Dora...

Vat tokios neilgos istorijos.

P.S. atsiprašau už klaidas, jei ką.