Kokiu būdu gavote savo mylimą augintinį?

Norėjau šuns nuo pat mažumės. Vis mamai užsimindavau ta tema, bet vis išeidavo pokalbis per niek... mano mama susirado draugą , kuris taip pat žinojo kad noriu šuns. Su juo pasikalbėje , pasiūlė Mopsų veislės šuniuką ( nors buvau numačiusi pirkti Čhihuahua ).. Po mūsų pokalbio aš pradėjau domėtis mopsais. Kadangi nepavyko gauti iš veislyno nes nebūtų kaip pasiimti, tai žiūrėjau skelbimus. Radau vienus tokius iš Vokietijos, kurie bus parvežti lietuvon. Tas draugas vis išprašinėjo mamos ir ši pasidavė. Nuvažiavom į Kauną ir parsigabenome Friciuką namo

mes su mama vaiksciojimes ir kalbejom kjp noretume tokio suns ir mums paskambino tetis ir pasake kad atvaziuoti i kaima pasiimti dovanos tj mano brolis nuvaziavo ir parveze man sarpejuka;DD

budama norvegijoje prisisvajojau apie sios veisles suni,taigi dar ten budama pasiskambinau pagal skelbima,sauni moteris manim pasitikejo ir tik gryzus jau antra diena jau dziaugiausi su Lariuku.

*Susižavėjimą pudeliukais atsivežiau iš Vokietijos. Tai buvo seniai (1974). Pakerejo jų grožis. Masiškai vokiečiai vedžiojo, kur tik bebuvau pudeliukus po 2, po 3... Tuo metu atrodė, kad kitokių šunelių jie neturi.
*Tai taip ir turėjau ir turiu pudeliukus; šiuo metu nepakartojamą nykštuką Vikiuką (gimęs veislyne "Lietaus simfonijos")

parseke nuo gatves...mama neleido jo pasilikti nes namie yra dar 3v sunys bet sau mintyse pasakiau kad jis bus mano ir stai Fiksas jau beveik 2 metai gyvena su mumis

o aš taip visai netikėtai. Mama nenorėjo augintinių jokių- nes mažas butas. taigi neauginome nieko. o kaime buvęs šuo atsivedė šuniukų ir vieną pasiliko. o tada tėtė jį namo parsiežė. ir dabar Jis jau metus saugo mūsų namus ir yra labai geras draugužis

O aš tai šunio nuo penkių metų prašiau, bet tėvai vis sakydavo ne, nes mama ankščiau buvo turėjus didelį šunį ir sakė, kad labai daug priežiūros reikia. Nu ir šią vasarą nusprendžiau išsiprašyti tėvų šunio. Prašiau labai ilgai ir kai suradau internete tokią nuotrauką iškart pasakiau, kad noriu jo ir tada pradėjau prašyt tėvų jorko. Teko prašyti mėnesį laiko ir galų gale jie paskambino ir užrezervavo man tą jorką. Tada kai jau reikėjo važuot jo pasiimti jie pasakė, kad nevažiuos, bet galų galle išsiprašiau jo. Taip ir atsirado pas mane namuose šis jorkiukas.

Musyte isigyti planavau labai ilgai ir kruopsciai. Nuo vasaros bendravau su ivairiu veislynu veisejais, ir konsultavausi ir klausinejau kada bus galima isigyti juoda prancuzaite...., tuo metu lyg uzkereta buvo tik smeliniai arba juodai balti.... Teko isvykti trumpam padirbeti i danija, nes ilgam negalejau...sunkei sirgo mama.... Grsizau....per savaite nuo grizimo mano mama tapo angeliuku. Namuose buvo tuscia, salta ir nyku.....nesinorejo cia buti, norejosi tik verkti...., su broliu sededavom vakarais kartu ir liudni tyledavom...neturejom ka pasakyti vienas kitam. As tada pasakiau. Perkam suniuka... teko broli ikalbineti, angliuka, prancuza...ar bigliuka.... Jis buvo uz bigli.... Bet tuo metu nebuvo. Buvo tik kelios prancuzaites, viena gimusi tapacia diena kaip ir as, todel reikejo iki gruodzio lauki, o kitos kelios jau dabar. Kol ikalbejau nroli del prancuzaites...mane stiprei apvoge...-istrauke pinigine su puse sumos skirtos suneliui su dokumentais isigyti....Taigi teko isitekti i puse kainos -vadinas sunyte be popieriuku... Radome... Pusesere su broliu derino kaina ir kada pasiimti, man to nezinant....suderino...Nuvykome pas ja ir... Uzbure ji ir mane ir broli visam laikui.
Labai sauniai bendraujame su jos buvusia seimininke. Jie taip pat turejo Muse parduoti vos po keletos isigijimo savaiteliu, nes ju mazajam suneliui prasidejo alergija gyvunu kailiukams...
Mano teta daznai pajuokauja, kad i Musyte ilindo mamos dusele ir apsigyveno, kad mus su broliu vel suartintu ir ismokintu sypsotis, juoktis po tokio sunkaus laiko.
Ji Musu turtas! Nors ir be dokumentu, bet net uz milijona neatiduociau!
P.s.: tik labai gaila, kad mergaite, kuria buvau apziurejusi (gimusi spalio 14d, tapacia d kaip ir as, ir ta baisia diena, kai atsisveikinome su mama, ta baisia diena, kai buvo toks baisus oras) vis dar nerado seimininku... As daznai praverciu skelbimus ir vis laukiu, kada jos skelbimukai dings. Linkiu tai dailiai maziukei rasti gerus seimininkus, nes ji tokia miela ir panasi i Muse - turi toki pat dryziuka balta tarp akyciu. Jei tik butu kitokia situacija - pasiimciau ir tave!

Aš jau rėkavau nuo 3 metų, kad šuns noriu..
Nieks negirdėjo, manęs, bet tėtis su mane, kad nupirksim tą tau šuniuką, bet tik PUDELĮ. Vien todėl, kad tėtis vaikystėj augino pudelį, ir nenori kitokio.
Aš net nežinojau, kas ten jis toks tik žinojau, kad pagaliau turėsiu šuniuką. Žodžių buvo laimės pilnos kelnės.
Nu va ir susitarėm ir nuvažiavom. Tai buvo 2006 metų 09-12.
Labai gerai atsiemenu, kad važiavom 15:00 valndą.
Ir va kai nuvažiavom išsivedė, du kudliukus, juodus, juodus.
Broliuką ir sesutę paaiškėjo.
Broliukas buvo nenuorama, lankstė, vartėsi, o mergaitė buvo rami ir leidosi užgauliojama broliuko.
Nu ir pasakiau noriu Mergaitės. Nu va ir atkeliavo nuo tos dienos pas mus Megė.

Ne taip Barbora buvo, ne taip
Visų pirma, tai tiems šuniukams tikrai jau buvo geri pora mėnesių, o antra, buvo matyti, kad tam šunėkui, negana to, kad, kaip mes įtariam, buvo aklas, tai dar ganėtinai smarkiai buvo ir ant psichikos užkritę- beėsdamas nuolat puldinėdavo save, nesugebėdavo normaliai pažaisti su broliuku, nes tiesiog nesuvokdavo, kur jis yra, vėl gi, puldavo save. Buvo beprotiškai susitiprėjęs gynybos instinktas, tad šuo prie savęs nelabai ką prisileisdavo. Nuėjęs į sodelį cypdavo, nes nesugebėdavo rasti kelio atgal. Skaudu buvo, kai taip šuo kankinasi...