Šunų, laikomų voljeruose, problemos

Visada galvoju apie šią situaciją, kuri mane labai liūdina... Ypač kaimeliuose, senų žmonių, sunkiai galinčių save prižiūrėti šunys neaišku kada šerti, kiek atvejų kai grandinės būdavo taip suveržtos, kad net įaugę į odą... Kai kur grandinės nesiekia turbūt nei metro... Visas gyvenimas kiek grandinė leidžia... ištrypta žolė aplink būdą, nuolatinis stebėjimas iš vieno kampelio į verdantį gyvenimą, o pačiam tik ta grandinė.. tai košmariška ir manau labai žiauru... dažniausia kaimeliuose, ypač pas senesnius žmones, senesnių pažiūrų net nėra tokio suvokimo, kad šuniui reikia pramogų, judėjimo, užsiėmimų, jie apie tai net minties neturi, nes jų nuomonė šuo yra tik padaras prie būdos, be jausmų, be poreikių...

Man tai gaila tokiu šunų

Aisku, graudu ziuret i sulysusius sunuis kaime, kai jie priristi prie lenciugu, ir valgyt gauna nezine kada man tai atrodo, kad jie tiesiog priprate, jie kitokio gyvenimo nelabai ir mayte, kad ten eitu su jais pasivaiksciot, pazaist. Gyvena toki gyvenima, koki gyvena ir tai zinoma lb gaila

Daug zmoniu isivaizduoja, kad suns, ypac didesnio, laikymas gyvenant bute yra suns kankinimas, o stai toks jo gyvenimasnuosavoje valdoje - visiskai normalu
cia Lietuva

Taip tai gerai bet kiti visiškai neužsiema su jais.

Mano šunys gyvena voljere,bet jie tikrai šeriami ir su jais labai dažnai užsiimama.