Ar Jums reiktų kergti savo šunį? 11 Forume pastebėjau ne vieną klausimą, susijusį su šunų kergimu....
Forume pastebėjau ne vieną klausimą, susijusį su šunų kergimu. Esu nusivylusi, kaip šykščiai dalinama informacija, kodėl NEreiktų kergti savo šuns. Todėl noriu pasidalinti šiomis nuorodomis, kurios, tikiuosi, pakeis mąstymą visų, atėjusių ieškoti savo šunims draugių ir draugų, nes "reikia vieną kartą atsivesti šuniukų" ar "kad patinas taptų ramesnis".
Informacija paimta iš Agiesha.blogas.lt ir bonesž.lt esančio blog'o.
Su šunų veisimu/poravimu/dauginimu susiję daug mitų. Liūdniausia, kad jie labai gajūs mūsų visuomenėje, aktyviai kartojami – ir ne tik paprastų žmonių, bet ir veterinarų, ypač vyresnės kartos. Taigi, pabandžiau surinkti įdomiausius klaidingus teiginius ir apie juos pakalbėti.
Jei aktyviai mylisi žmonės, kodėl negalima gyvenimu pasidžiaugti ir šuniui?
Šiuo atveju šuo nėra žmogus. Šuniui dauginimasis susijęs su giminės pratęsimu – ar dažnai matote šunis, kurie mylisi vien dėl malonumo? Ji patinėlis kartą paragaus „uždrausto vaisiaus“, ateityje su juo bus daugiau problemų. Jei jaunas šuo aktyviai domisi kalėmis bei kergimais, po pirmojo poravimosi jis tai darys dar aktyviau. Kad ir kaip visažiniai bandytų įrodinėti, kad „nepasidulkinusiam“ šuniui gali vienas kitas šulas atsisukt, iš tiesų didesnė bėda ištinka „paragavusius šunis (ir jų šeimininkus). Kol šuo nekaltas, jis ir į kales ramiau reaguoja, ir ne taip dominuoti linkęs, ir su kitais patinais taip netrokšta peštis. O va kartą gavęs jau negalės sustot – ciucikas pasijus kietas, padidės jo agresija (ypač kitiems patinams – jie juk konkurentai), aktyviau ieškos rujojančių kalių, tik gavęs galimybę bandys pabėgti iš namų, taps ne toks klusnus (kai kurie visai nevaldomi pasidaro), galimos ir kitos problemos (kai kurie pradeda aktyviau žymėti teritoriją, jai priskiriami ir namai, pradeda dar aktyviau bandyti kergti aplinkinius). Atrodo, „gavęs“ patinėlis turėtų pasidaryti ramesnis ir taikesnis – tačiau būna, kad po tokių malonumų šuo pradeda ir prieš šeimininką aktyviau dominuoti (gerai, jei tai mažas šuniukas, o jei auginate didelės stiprios veislės šunį?). Dominavimo atveju viskas sueina į gamtą – kadangi natūraliai kokioje vilkų gamtoje teisę daugintis turi tik labiausiai dominuojantys patinas ir patelė, tai ir namuose toks „pasidulkinęs“ šuo pradės jaustis viršesnis už šeimininką. O baisiausias dalykas – nuolatinė šuns kančia ir vargai ieškant, iš kur gavus tą kalę… Dėl šių priežasčių geriau veisimo džiaugsmus bei vargus palikti profesionalams, kurie šunis kergia pastoviai (geriausia – bent porą kartų per mėnesį, o kad šuva būtų toks paklausus, jam turėtų gerai sektis parodose ar sporte).
Mano šuniui labai reikia, nes jis „to“ labai nori.
Kažkodėl daugelis žmonių įsitikinę, jog jei jų šuniukas (ar kalytė) pradeda „tursyti“ (kitaip tariant – imituoti lytinį aktą) žaislus, rankas ar kojas, tai vadinasi, jau atėjo tas „metas“, kuomet būtina rasti partnerį. Paprastai patinėliams tokiu atveju daugybė naivuolių ieško kalyčių, pagrįsdami šias paieškas tuo, kad „labai labai reikia“. Deja, tai nėra sekso trūkumo požymis – toks elgesys rodo, kad šuo bando išsikovoti aukštesnę vietą šeimos hierarchijoje. Tokiu atveju reikia ne partnerio augintiniui ieškoti, o parversti jį pilvu aukštyn ir palaikyti taip prispaudus.
Aš labai noriu pasidžiaugti mažais šuniukais. Kalei irgi smagu turėtų būti. Be to, ir pinigėlio galima iš to uždirbti. Na ir kas, kad be dokumentų – o jo senelis su dokais, mama šiaip grynaveislė, turguj pirkau (veterinaras sakė, kad standartą atitinka).
Ir taip pasaulį išvys daugybė mažylių, kurie gali tapti potencialiomis prieglaudų ar neatsakingų savininkų aukomis. Gerai bus, jei jums rūpi ne tik pinigai ir bandysite augintiniams rasti gerus savininkus – bet kas dėsis su jų palikuonimis ar palikuonių palikuonimis, velniai žino, ba jų likimų niekas nesukontroliuos (lengvai gavęs lengvai ir išmeta). Atkreipkite dėmesį, kiek prieglaudose šunų – mažiausiai jų būna iš dokumentinių kategorijos, kiek daugiau „veislinių, tik be dokumentų“ (pati mačiau visiškai sveiką ir žvalų šuniuką, kurį atvežė veterinarui užmigdyti, nes turguj pirko vokiečių aviganį, o augti pradėjo belen kas – tokių atvejų ne vienas ir ne du) ir likusi dalis vargšai dvarniukai ar mišrūniukai. Jei norite pasidžiaugti mažais šuniukais, galite paimti globai vieną kitą nelaimėlį iš prieglaudos ir paauginti, kol tas gaus naujus savininkus – bus lygiai toks pat džiaugsmas, o gal net didesnis, nes žinosite, kad padarėte gerą darbą.
Bedokumentis šuo bus pigesnis, taip – bet pinigai mokami ne už dokumentą, kurio bazinė kaina 50 Lt, o daugiausiai, esant daugybei rimtų veisėjo nusižengimų, gali siekti 500 Lt. Pasakymas, kad dokumentas „prideda“ tą vieną kitą tūkstantį už šunį, yra melas. Pinigai mokami ne už popieriuką – jie mokami už tai, kad veisėjas jums siūlo tikrą sveiką tos veislės atstovą, kurio tėvai patikrinti nuo reikalaujamų ligų (labai gero veisėjo šunys bus ištirti ir nuo tų bėdų, kurių tyrimai veisimui gali būti ir nereikalaujami), gerai prižiūrimi, atitinka visus reikiamus eksterjero bei psichikos reikalavimus ir pan. Tarkim, LKD nuostatuose aiškiai nustatytos ribos – pirmas kergimas ne vėliau kaip 7 metai („pradinis“ amžius priklauso nuo veislės, viskas aprašyta LKD puslapyje). Sekantis kergimas galimas tik po 8 mėnesių. Veisiama kalė parodose turi būti surinkusi bent porą „labai gerai“, patinas – bent du „puikiai“. Sveikatos tyrimai tam tikroms veislėms gali skirtis. Gali būti reikalingas išlaikytas ir dresūros egzaminas (vokiečių aviganiams).
Šunis (ypač jei veisėjas atsakingas) veisti sunku ir netgi dažnai neapsimoka – neretai tai būna tam tikras fanatizmas. Be to, galima rinktis, kokio šuniuko norima – ambicingi savininkai perka show klasės mažiuką parodoms, o tie, kurie ieško tik draugo – pet`ą ar broką.
Pats šuniukų vedimas ir auginimas nei kalei, nei kalės savininkui nėra toks džiugus, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Reikia daug išmanyti ne tik apie tai, kaip „užlaipinti“ šunį ant kalės, bet ir kaip rūpintis nėščia kale (gerai, jei neprilips kokia nėštumo komplikacija), kaip elgtis gimdymo metu (būna, kad begimdant mamytės ima ir nugaišta, palikdamos šeimininkus prie suskilusios geldos su cyliančiais peniukšliais, kai kurių veislių mergyčių gimdymas būna neatsiejamas nuo Cezario pjūvio), kaip prižiūrėti mažus šuniukus (į tai įeina žindančios kalės priežiūra, vėliau – šuniukų primaitinimas, dehelmintizacija, skiepai… o paaugę jie tampa aktyvūs, ima augintis dantukus ir netgi tuštinasi toli gražu ne aukso krūvelėmis). Pasitaiko kalių, kurios nepripažįsta šuniukų, būna bergždžios – o, kiek vargo tai suteikia „laimingiems“ šeimininkams. Pats gimdymas kalei taip pat baisus stresas – kai kurios klykia iš skausmo ar kandžioja šeimininką. Pasitaiko ir apsigimusių šuniukų – bent po kokį vieną kitą įdomesnį atvejį daug vadų turėję veisėjai tikrai galėtų papasakoti.
Kalę būtina „suleisti dėl sveikatos“
Labai populiarus ir visur vyraujantis mitas sako, kad bent kartą gyvenime kalytę reikia sukergti – taip jis pasidarys sveikesnė (daug kas net nežino, dėl ko sveikesnė). Deja, tai yra liūdnas melas. Nereikia painioti pastovaus kergimo ir vieno ar dviejų kartų „kertelėjimo“.
Nesterilizuotoms kalėms paprastai pasireiškia dalykas, vadinamas pseudonėštumu – nors mergina ir neapvaisinta, jei būna būdingi nėštumo požymiai. Pakergus vieną kartą, pseudonėštumo požymiai gali sustiprėti. Ši būklė nėra gera – išsibalansuoja hormonai ir panašiai, padidėja tikimybė pasigauti pieno liaukų vėžį.
Vienkartinis kergimas nesumažina nei pieno liaukų vėžio, nei piometros tikimybės. Pieno liaukų vėžys daugiausia priklauso nuo hormono progesterono, kuris atsako už nėštumo progresą. Jo tikimybė 95 – 97 proc. sumažės, jei sterilizuosite kalytę iki pirmos rujos (tačiau sterilizacija gali skatinti kitos rūšies, pvz., kaulų, vėžio išsivystymą). Įrodyta, kad pieno liaukų augliais dažniausiai serga šuniukų turėjusios kalės.
Kartą „suleistai“ kalei tikimybė susirgti gimdos vėžiu didesnė, negu kergiamai pastoviai ar visai neveisiamai.
Bene dažniausia ir labiausiai gyvybei pavojinga lytinių organų liga – pyometra, kuri, jei negydoma, beveik visada baigiasi mirtimi. Ši liga pradeda vystytis, kai organizme sutrinka lytinių hormonų balansas (per aukštas progesterono, estrogenų kiekis, lemiantis gimdos gleivinės išvešėjimą ir skysčių kaupimąsi, ko pasekoje ten pradeda daugintis visokie mikroorganizmai ir prisikaupia pūlių). Piometra susirgti gali visos nekastruotos kalės (tai yra, turinčios gimdą) – nepriklausomai nuo to, ar jos veisiamos, ar ne. Norint, kad kalė nesusirgtų šia liga, patariama ją, jei nebus veisiama, sterilizuoti (ar bent aktyviai „nefarširuoti“ rują ar nėštumą nutraukiančiais preparatais). Nuo piometros visiškai apsaugo tik sterilizacija – vienkartinis sukergimas nieko gero neduos ir situaciją kartais gali tik pabloginti (šiaip ar taip, kažkiek „išderins“ hormonų pusiausvyrą).
„Netikri“ veisėjai, kergdami savo kales, neretai pridaro daug klaidų. Kinologų klubų nuostatai (pvz., nustatytas tam tikras amžius ir kiti reikalavimai) padeda šių problemų išvengti, o štai paprastas žmogelis, nusprendęs save nudžiuginti šuniukais, neretai nelaukia, kol kalę subręs fiziškai ir pradeda alinti dar visiškai jauną organizmą (jau nekalbant apie nesugebėjimą nustatyti „tinkamų kergimui“ dienų – būna tokių „fruktų“, kurie galvoja, kad kalę kergti galima bet kada, nelaukiant jokios rujos. Retai tokie „veisėjai“ kalę prieš kergimą dehelmintizuoja, paskiepija ar pasirūpina, kad ji būtų puikios fizinės formos ir tinkamai šeriama, jau nekalbant apie apsilankymą pas veterinarą ir patikrinimą, ar būsima mamytė neserga kokiomis ligomis.
Kartais ir pačios sueities metu atsiranda įvairių problemų – joms šalinti samdomi specialistai… kitu atveju galimas arba visiškas fiasko, arba dar blogiau – fizinė bei moralinė gyvūno (tiek šuns, tiek kalės) trauma, galinti jam gadini visą likusį gyvenimą.
Galimybė susilaukti palikuonių yra natūrali
O va gamtoje šunų protėvių vilkų gaujoje ne visos patelės turi mažulėlių ir ne visi patinai jas apvaisina – galimybę kergtis turi tik ant aukščiausio hierarchijos laiptelio stovintieji (gudrus dalykas – stipriausi, ištvermingiausi, sveikiausi, protingiausi, įžvalgiausi gali skleisti savo genus, o „lopams“ telieka pakentėti).
Šuniukų susilaukusi kalė surimtės
Šuningumas ir mažylių auginimas nepaveikia šuns asmenybės. Taip, tuo laikotarpiu, kol rūpinsis palikuonimis, kalė gali tapti ramesne, tačiau po nujunkymo grįš senoji geroji moteriškė.
Kalbėsiu ne savo vardu, ne. Geriau pacituosiu žinomus šunų augintojus ir veisėjus (pabrėžiu, veisėjus, kurie atsakingai žiūri į šunų veisimą, o ne daugina šunis tik todėl, kad šie gražūs ir jie nori šuniukų)...
Viena narė rašė, kad va, turi du šunis ir kai patinas subręs, pakergs su savo kale ir bus šuniukų. Aš bijau, kad kai tą patiną pakergs, baigsis laimingas jo gyvenimas, nes jame prabus dauginimosi instinktas, o kaip jis pasireiškia, puikiai aprašė Lietuvos Vokiečių aviganių savininkų klubo viceprezidentė, veislyno „Laukinė vilkauogė“ savininkė Živilė Čepulienė. Mielieji patinų šeimininkai, įsiskaitykite ir pagalvokite, ar norite tokio gyvenimo savo šuniui:
„Iškergus patiną, jis taps neklusnesnis, piktesnis, irzlesnis. Patinas, kuris nėra kergiamas bent sykį per du mėnesius žiauriai kankinasi, jau geriau nekergti visai jei nenorite užsiimti šuns kankinimu-parodyti ir nebeduoti, tikrai tarnaujančius šunis (pasienis, muitinė) kitose Europos šalyse kastruoja, pas mus tam lėšų nepkanka, nes patinui iškergtam ir kergiamam nereguliariai iš tiesų yra kančia, labai gaila, kad mūsų žmonės toki nesubrendę ir taip uoliai rūpinasi šunų lytiniu gyvenimu juos kankindami ir net nepasidomėdami kas kaip, kai daug humaniškiau tą patiną kastruoti.“
O štai žinutė kalių šeimininkams ir dėl šuniukų svaigstantiems. Kaip rašo airių seterių veisėja, veislyno „Karmino“ savininkė Kristina Olšauskienė, šuniukai, ne tokia jau ir dievo dovana...
„Aš tai norėčiau iliuzijas apie "gamtos šauksmą", "motinystės džiaugsmą" ir "gražią romantišką meilę" sugriauti.
Visų pirma, net gamtoje toli gražu ne kiekviena patelė ir ne kiekvienas patinas susilaukia vaikų. Pas socialinius gyvūnus tik geriausi - stipriausi, vikriausi, gudriausi ir kitokie "iausi" susilaukia palikuonių. Natūrali atranka ypač žiauri, todėl pareiškimus, kad "visos kalytės - tiek veislinės, tiek neveislinės" turi teisę patirti motinystės džiaugsmą, laikau visišku briedu.
Pats kergimas ne visada sklandžiai pavyksta , manantiems, kad viskas įvyks paprastai, 2 šuniukai susipažins, patiks vienas kitam ir pasimylės, deja, pasakysiu, kad labai dažnai šunys patys, be profesionalo pagalbos pasikergti negali. Tai gali atsitikti dėl ūgio, anatominių poros neatitikimų, taip pat dėl kažkokių anatominių ypatumų, pvz. dėl netradicinės kalės lytinių takų formos, taip pat dėl neteisingai paskaičiuotų vaisingų dienų, dėl to, kad abu ar vienas iš šunų yra visiškai nepatyręs, dėl psichikos - dažnai išlepintos, nesocializuotos kalės, išsigąsta sueities, neprisileidžia patinų, agresyviai elgiasi, o ir pati sueitis dėl įvairių priežasčių gali būti labai skausminga ir visam gyvenimui traumuoti gyvūną tiek fiziškai, tiek morališkai. Beje, profesionalo pagalba tikrai nepigiai kainuoja.
Net jeigu kergimas pavyks, nebūtinai kalė pastos. O jeigu pastos, jai reikės ypatingos priežiūros - kokybiško raciono, papildų, antroje nėštumo pusėje teks dažniau į lauką vedžiot, nes gimda pradės spausti šlapimo pūslę, teks reguliariai apiplauti pauodegį, nes stora kalė negalės susiriest ir susitvarkyt.. Galimas ir šlapimo nelaikymas. Be to, kalei reikės paruošt specialią vietą gimdymui ir šuniukų auginimui - reikės pasirūpint specialia dėže su borteliais, kad kalė netyčia nenugultų šuniukų, vieta, kur kalė augins šuniukus turės būti šilta, sausa, šviesi, lengvai valoma ir vėdinama..
Gimdymas, deja, taip pat ne visada būna sklandus ir lengvas. Gali visko nutikti - pvz. gali prireikti Cezario pjūvio, jeigu kalė (ypač jauna ir fiziškai nesusiformavusi) nesugebėtų išgimdyti. Po narkozės kalė gali elgtis neadekvačiai - nepripažint savo vaikiukų, taip pat gali neturėti pieno, todėl šuniukus teks maitint mišinukais iš buteliuko kas 1-2 valandas kiaurą parą, masažuot jiems pilvukus, "nukakint ir nusysint", nes tokie mažiukai patys nesugeba to padaryt. Net jeigu kalė ir pati gimdys, ji gali labai išsigąsti, rėkti iš skausmo ir baimės, net gali įkasti bandančiam jai padėti žmogui, ne visada ir šuniukai gimsta sveikučiai ir gražučiai, būna visokių apsigimimų, pradedant galūnių trūkumu, baigiant nesuaugusia pilvo siena, kai klykiančiam mažyliui iškrenta žarnos ar būna kaukolės išvarža ir šuniukas gimsta su išvirtusiomis į išorę smegenimis.. Juos reikės likviduot savom rankom, ar sugebėsit? Patikėkit, gimdymas tikrai nėra estetiškas dalykas, o silpnesnių nervų žmogus šoką gali gauti, net vyrai-ąžuolai išvirsta iš klumpių nualpę, ką jau apie vaikus kalbėt..
Net jeigu pasigimdysit sklandžai, nereiškia, kad bus lengva po to - kai kurios kalės (ypač jaunos, nesubrendę ir nepatyrę) būna labai prastos ir nerūpestingos mamos, todėl šuniukams reikalinga nuolatinė priežiūra 24 val per parą net keletą savaičių. Kalė gali nugult arba numint šuniukus, gali nespėt visais pasirūpint, jeigu didelė vada, todėl jai reikia pagalbos. Teks pasiklot čiužinuką šalia kalės guolio ir nakvot kartu, laikant ranką ant kalės ir šuniukų.
Kai šuniukai paaugs, kalė pradės jų vengti, juk jiems išdygs dantukai ir jie tiesiog perforuos kalės spenius iki kraujo, ji dantis sukandus kentės ir maitins, be to suvargs, sulys, vaikščios perkarus su tešmeniu iki žemės. O dar kur mastito pavojus? Jums vis dar atrodo, kad tai yra "motinystės džiaugsmas"? Jeigu bent kiek sveiko proto turit, neturėtų taip atrodyt. “
Nuo savęs noriu pridėti. Mielieji, prieš užkeldami patiną ant kalės, nuoširdžiai atsakykite į kelis klausimus: ar žinote, kas yra displazija? Ar esate tikri, kad jūsų šuo ja neserega? Ar jam padarytas displazijos tyrimas? Ar patikrinta šuns psichika - atliktas specialus testas, kuriuo galima sužinoti, ar šuo turi nemotyvuotos agresijos, ar nėra bailus? Pagaliau, ar tikrai šuo sveikas, turi visus iki vieno dantis, patinas nėra kriptorchas, o kalė neturi išvaržos, kuris apsunkintų jai gimdymą?
Dar vienas labai svarbus dalykas: ar jūs turėsite kur tuos šuniukus dėti? Nes kaimynai ir pažįstami šunis myli, kol juos turite jūs, o paskui, kai jau yra šuniukų, staiga dingsta visi, kurie iki tol norėjo šuniuko „būtent nuo šitos kalės/patino“. Dar blogiau, būna atveju, kad šuniukai yra grąžinami, nes staiga paaiškėja, kad jie sysioja, kakoja ir dar valgyti prašo. Gerai, jei grąžinami, kiti net to nepasivargina padaryti, jie tiesiog išmeta šuniukus į gatvę, palieka keliuose, kad juos suvažinėtų (!) ar atiduoda į prieglaudas, vadinamuosius mirties namus, kur po 10 dienų šuniukai užmigdomi arba neišvengiamai suserga maru, enteritu ir miršta patys baisiose kančiose. Jūs savo kalės/patino vaikams norėtumėte tokio likimo?
Taigi, labai labai prašau, netingėkit, paskaitykit ir pasidarykit išvadas, ar tikrai tų šuniukų taip reikia? Pagaliau - jei mylite veislę, šiuo atveju - vokiečių aviganius, būkite geri, nežlugdykite jos ir gerbkite šimtametį veisėjų darbą, gerinant ją, tobulinant ir veisiant tikrus šunis, o ne dauginant mišrūnus.
Viskas, baigiau, džiaugsiuos, jei kam nors padėsiu persigalvoti.
Naujausią žinutę parašė
:
Rodnega, prieš 3 mėn.
Bone
Mice
Pet24.lt
