Poemos

Prabalsuokite kam Bone kepuraitė turėtų atitekti

Pauliau,kodėl man toks jausmas,kad tu dabar esi mano namuose ir žiūri ką daro Dina?...
Didelis Didelis ačiū

PawlyzaS rašė:
>Tai gi tata tai gi, vat, Donata tylom paslapčiom paprašė, kad poemą apie jos jūrų
>kiaulytę sukurčiau, so here it goes:
>Ši istorija šiek tiek kitokia,
>Apie padarėlį, kuris smagiai sau šoka.
>O tas gyvūnas įdomus,
>Kartais priverčia drebėt vaikus.
>Tai yr jūrų kiaulaitė vat didinga,
>Dinutė- princesė rūmų vat galingų...
>Ji mėgsta graužti morkas sau skaniai,
>Kad net pavydi jai kiti vat padarai...
>Ji miegas retsykiais labai gražiai
>Tš- nepažadink jos, eik atidžiai.
>Be to, ji mėgsta po laukus bėgioti,
>Smagiai gi sau va pasportuoti.
>Ir taip gyvena mūs kialaitė
>Vat lyg mažoji rūmų karalaitė...

Ir dar arciuko prašymas

Gyveno sau kartą žuvelė auksinė
Sumanė, kad reikia, statyti gi pilį...
Reikės jai vat plytų, langų ir baslių,
Be to dar prireiks saujelės vinių.
Ji statė ir statė, ir naktį ir dieną.
Tačiau nepavyko padaryt jai to vienai...
Nusprendė, kad reik jai gi būrio draugų-
Šaunių, gražių ir gleivėtų žuvų.
Visi štai čionai susirinko,
Ir pilies statybos prie pabaigos jau brinko...
Tačiau, vat staiga
Žuvelė tokia mėlyna,
Pavirto būk tai gaideliu-
Mažyčiu raibu padarėliu.
Tačiau tas gaidelis
Jis buvo neprastas
Ir greitai jis buvo vieno vaiko surastas
Tas vaiks jį pamilo,
Ir netgi Svaru pavadino.
Tad taip ir gyveno
Šaunioji pora-
Arčiukas ir Svaras-
It laiminga šeima.

Forsuotas kirtis:
Vienai- dešininis ant I,
Surastas- riestinis ant pirmos A,

Tai gi tata tai gi, vat, Donata tylom paslapčiom paprašė, kad poemą apie jos jūrų kiaulytę sukurčiau, so here it goes:

Ši istorija šiek tiek kitokia,
Apie padarėlį, kuris smagiai sau šoka.
O tas gyvūnas įdomus,
Kartais priverčia drebėt vaikus.
Tai yr jūrų kiaulaitė vat didinga,
Dinutė- princesė rūmų vat galingų...
Ji mėgsta graužti morkas sau skaniai,
Kad net pavydi jai kiti vat padarai...
Ji miegas retsykiais labai gražiai
Tš- nepažadink jos, eik atidžiai.
Be to, ji mėgsta po laukus bėgioti,
Smagiai gi sau va pasportuoti.
Ir taip gyvena mūs kialaitė
Vat lyg mažoji rūmų karalaitė...

Laaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaabai gražu

PawlyzaS rašė:
>Artis- Didingasai močiutės skilandžio pantis
>Gyveno sau kartą
>Vat šuo toks puikus
>Labai užsispyręs,
>Tačiau gi- šaunus.
>Gyveno gyveno,
>Bet vieną dieną- netikėtai paseno.
>Galvojo tada vat jis gi,
>Kad reik atjautinėt kaip nors vis gi.
>Tad nieko nelaukęs,
>Draugus susišaukęs,
>Pasklebė jis žinią:
>Iškeliauju į Krymą.
>Aš rasiu tenaina,
>Stebuklingą gėrimą.
>Suteiks jis jėgų man,
>Stiprybės ir grožio
>Ir nieks nelaikys manęs it užsispyrusio ožio
>Tad taip ir patraukė į žygį didingą,
>Mūs herojus- šuo stebuklingas.
>Neveltui sakau jog jis stebuklingas,
>Nes klausykit toliau, kuom gi jis ypatingas.
>Keliavo keliavo
>Kalneliais ir kloniais
>Kartais net pajodamas dykaduoniais poniais...
>Bet vieną vat dieną
>Jis prijojo dvaro kiemą
>Tam didingam dvare
>Labai puošniame,
>Gyveno viena vat iš Striksių
>Būtent gi Triksė
>Pamilo jį Artį,
>O tas, beėsdamas skilandžio pantį,
>Gi ėmė ir virto
>Šuneliu nuostabiu.
>Tad taip ir suprato, herojus mūs Artis,
>Kad gyvenimo esmė- tai ne skilandžio pantis.

Prašom prašom

Ačiū

PawlyzaS rašė:
>Už jūrų, už marių,
>Kalnų devynių,
>Gyveno šunelis-
>Pūkė vardu.
>Gyveno smagiai sau,
>Saloj ji viena,
>Problemų nematė
>Ir to gi gana.
>Bet vieną vat gražią
>Pavasario dieną
>Ji vis pagalvojo,
>Kad liūdna gi vienai...
>Ji bandė sušaukti
>Salos drugelius,
>Gorilas, šimpanzes
>Ir net gi dramblius.
>Bet jai nepavyko
>Net to padaryti
>Ir, būk tai, nusprendė
>Štai ką šunytis:
>Reik gi keliauti
>Kur nors kuo toliau
>Sutiksiu draugų gal-
>Gyvent bus smagiau.
>Ir taip sau keliavo
>Šunelis gražiai
>Per jūras, per upes,
>Kur šniokščia kriokliai...
>Ir taip jis priėjo
>Namelį miške
>Kuriam gi gyveno
>Ievux'e tokia...
>Šuneliui patiko
>Nauja draugija,
>Dėl to jis ir liko
>Namely, miške.
>Gyvena kartu sau
>Ievutė ir Pūkė
>Problemų nemato
>Ir tvarko sau ūkę...
>Upes- kairinins ant U
>ievux rašė:
>>O gali sukurt apie Pūke?

VoV nuostabios eiles, reiks ir Dorai jas paskaityt

Istorija apie dorą Dorą.

Ir štai išaušo diena ta didinga,
Kuomet gi atėjo žiema įspūdinga.
Vis snigo ir snigo
Ir pustė labiau
Ir net vat beeidams kely suklupau.
Užtad vat suklupęs išvydau aš vaizdą:
O ten, ant kalvos, šiek tiek tolėliau.
Šokinėjo šunytis- aukščiau ir aukščiau.
Smagu jam vat buvo,
Voliotis sniege.
Bet štai ką išvydo šunytis, deja:
Atsliūkino lapė iš miško gūdaus,
Ir vat gi sumąstė, kad vištą papjaus.
Ji sėlino sėlino,
Tylom paslapčiom,
Kad nieks neišvystų jos netyčiom.
Tačiau, mūs herojė,
Šunytė šauni,
Turėjo vat klausą, o ta gi- puiki.
Išgirdo mūs Dora,
Kad lapė tipena
Ir nieko nelaukus,
Vat ji tik užstaugus
Nubėgo kur lapė,
Ir štai ka padarė:
Dora būdama, ji jos net neskriaudė
O tik maloniai jai mintį nuaudė:
Lapute snapute, keliauk atgalios,
Nenorėk gi patirti mano didžiosios galios...
Laputė snaputė pabūgo
Ir nulėkė sau gi link krūmo...
Vat taip ir išgelbėjo kaimynų vištas
Laputės snaputės nenupeštas...
Mūs Dora šaunuolė
Tikra ji geruolė.
Tad jei jum prireiks kada apsaugos
Dora doruolė greit atšoliuos.

Forsuotas kirtis šiose vietose:
Išvydau- dešininis ant Y
Neskriaudė- riestinis ant U.

Just a min Daba su savo sobakinu bišk užsiėmęs

germanshepherd rašė:
>Pawlyzai, o ka nors apie Dora sukurtum?

Pawlyzai, o ka nors apie Dora sukurtum?

grazu

Šaunu! Bravo!

PawlyzaS rašė:
>Už jūrų, už marių,
>Kalnų devynių,
>Gyveno šunelis-
>Pūkė vardu.
>Gyveno smagiai sau,
>Saloj ji viena,
>Problemų nematė
>Ir to gi gana.
>Bet vieną vat gražią
>Pavasario dieną
>Ji vis pagalvojo,
>Kad liūdna gi vienai...
>Ji bandė sušaukti
>Salos drugelius,
>Gorilas, šimpanzes
>Ir net gi dramblius.
>Bet jai nepavyko
>Net to padaryti
>Ir, būk tai, nusprendė
>Štai ką šunytis:
>Reik gi keliauti
>Kur nors kuo toliau
>Sutiksiu draugų gal-
>Gyvent bus smagiau.
>Ir taip sau keliavo
>Šunelis gražiai
>Per jūras, per upes,
>Kur šniokščia kriokliai...
>Ir taip jis priėjo
>Namelį miške
>Kuriam gi gyveno
>Ievux'e tokia...
>Šuneliui patiko
>Nauja draugija,
>Dėl to jis ir liko
>Namely, miške.
>Gyvena kartu sau
>Ievutė ir Pūkė
>Problemų nemato
>Ir tvarko sau ūkę...
>Upes- kairinins ant U
>ievux rašė:
>>O gali sukurt apie Pūke?

Už jūrų, už marių,
Kalnų devynių,
Gyveno šunelis-
Pūkė vardu.
Gyveno smagiai sau,
Saloj ji viena,
Problemų nematė
Ir to gi gana.
Bet vieną vat gražią
Pavasario dieną
Ji vis pagalvojo,
Kad liūdna gi vienai...
Ji bandė sušaukti
Salos drugelius,
Gorilas, šimpanzes
Ir net gi dramblius.
Bet jai nepavyko
Net to padaryti
Ir, būk tai, nusprendė
Štai ką šunytis:
Reik gi keliauti
Kur nors kuo toliau
Sutiksiu draugų gal-
Gyvent bus smagiau.
Ir taip sau keliavo
Šunelis gražiai
Per jūras, per upes,
Kur šniokščia kriokliai...
Ir taip jis priėjo
Namelį miške
Kuriam gi gyveno
Ievux'e tokia...
Šuneliui patiko
Nauja draugija,
Dėl to jis ir liko
Namely, miške.
Gyvena kartu sau
Ievutė ir Pūkė
Problemų nemato
Ir tvarko sau ūkę...

Upes- kairinins ant U

ievux rašė:
>O gali sukurt apie Pūke?

nu klausykit bonej auga naujoji lietuviu poetu karta

O Pauliau kaip gražu Reikia būtinai nusirašyti Ir be to,tai tikra tiesa,nes ir Baksas tikrai išdidus ir stebuklingas O ir tUkas naktimis aps močiutę šėlsta buvo jau ir šluota naktį tampęs,ir senelio batą į balkoną nunešė tas mažius
Tikrai tikrai tau didelis didelis AČIŪ

Tukas- mažasis naktibaldukas

Būk tai, rodos, visai neseniai,
Vat ėmė ir gimė šunelis toksai:
Jis rudas, kudlotas,
Tačiau nepūkuotas.
Bet pyksta jis kartais,
Ir pradeda bartis.
Suloja staiga jis piktai,
Ej, nu, nejaugi neišgirdai?
Tačiau nesvarbu,
Kad pykt negražu
Juk Tukas- tai lyg minumukas,
Ar net gi mažasis naktibaldukas.
Juk vieną vat dieną,
Veikiau- jau vėliau,
Kuomet jau aprimę
Ir netgi nutilę
Šeimininkai sugulę
Sau pūtė į dūdą.
Bet šunelis, staiga
Sugalvojo štai ką:
Vat prireikė jam gi
Iškrėsti išdaigą.
Jis paėmė tapkę,
Ir urzgė ir rėkė,
Kol vat iš tapkės
Beliko tik knopkės...
Nusprendė sau Tukas tada,
Jog reikia eit miegoti, deja.
Bet kas bus ryte,
Vis dar neaišku,
Juk miega Donata
Ir sapnuos tarakonus traiško...

Karta gyveno Triksė ir Riksė
Blogus jos rašė negerus
todėl visi supyko
ir rašė blogus komentarus

Pradžioj jos supyko
gadino nervus
ber dabar taip įvyko
Ir jos nebepyko

Baksas- tai šuo, tai ne taksas.

Tatai jau kalbėjau aš jums apie Taksą,
Bet leiskit dabar parimuot apie Baksą.
Seniai sau prie jūros,
Minia susibūrus,
Nusprendė, jog reikia kažką gražaus būt sukūrus.
Pasiėmė pajūrio smėlio,
Taipogi nerūpestingo vėjo.
Į katilą dargi įdėjo
Gintarėlių, kai banga vat atėjo.
Sumaišė, sumaišė,
Vaidilutės tai kruopščiai
Ir gimė staiga du stebuklingieji paukščiai.
Tie paukščiai buvo labai išmintingi
Ir beigi, labai kūribingi.
Nulipdė jiegi iš smėlio,
O į tai visą širdį savo sudėjo...
Ir gavos kūrinys toks neprastas,
Namelis, medinis, su rastais...
Tame vat namely, prie židinio seno,
Sėdėjo šunelis, ir ugnį kūreno.
Pasišaukė paukščiai šunelį sau va,
Ir nunešė jį gi Donatai staiga.
Ir taip atsirado pas ją šis šunėkas,
Didingasis Baksas- Stebuklingasis toks...
Tad jeigu, vaikučiai, tėvai jums sakys,
Kad jus vieną dieną atnešęs garnys,
Jūs jais patikėkit, ir mano šį žodį paminėkit.
Juk netgi ir Baksas,
Vat šuo toks neprastas,
Pas Donatą tik paukščių taku atkeliavęs,
Ir vis dar smagiai sau ten jis gyvenas...

Nemanau, kad čia taip labai gerai Kas nori, tas ir šiaip paremia. O čia prisėst ir parašyt mažytę nesamonėlę ne taip jau ir sunku

germanshepherd rašė:
>imk mokesti virtualiom dovanelem, taip dar kartu ir benamiams gyvunams padesi. Argi nesaunu:
>kuri poemas, kad gelbetum valkataujancius sunelius