„Jis supranta, kad negerai pasielgė...“

...ar tikrai? Ar tikrai jūsų mylimas Reksas, sugraužęs naujus batelius, supranta, kad pasielgė neteisingai? Ar tikrai Bimas jaučia kaltę dėl to, kad surijo tortą? O ar Dora sėdi ir dreba kampe dėl to, kad žino, jog buvo negalima vogti dešros?

Ne, ne ir dar kartą ne.

Skirtingai nuo to, kaip šuns kūno kalbą interpretuoja šeimininkai, šunys nejaučia kaltės jausmo. Jiems visiškai nesvarbu, kad rytoj į miestą negalėsite eiti naujais bateliais, kad gimtadienio tortas suvalgytas ir kad sumuštinius dabar gaminsite be dešros.

Pasikartosiu – šuo nejaučia kaltės jausmo. Šuo jaučia baimę, nerimą, stresą, kartais peraugantį į agresiją. Tačiau šiuos nemalonius pojūčius šuniui sukelia ne kaltės jausmas, o... šeimininkas.

Įsivaizduokime situaciją – šeimininkas grįžta iš darbo, įeina į butą. Pamato, kad virtuvės durys apdraskytos – šuo neabejotinai bandė įeiti. Šeimininkas supyksta ir, vos tik pamatęs šunį, jį aprėkia ir dar pagrūmoja pirštu.

Matyta situacija?

Jeigu ne, tuomet puiki vaizdinė priemonė yra įvairūs video, lengvai randami internete. Paprastai angliškai jie vadinami „guilty dog“ (ang. kaltas šuo). Įsijungę tokį video, pamatysite kaltai atrodančių šunų.
Problema ta, kad kaltas šioje situacijoje yra ne šuo, o šeimininkas, palikęs šuniui galimybę suklysti. Jeigu šuo kažką sugraužė, apdraskė, suėdė – kaltas tik šeimininkas, kuris neišmokė augintinio elgtis kitaip, nepaliko jo narve, neįdėjo maisto į šaldytuvą ir t.t.

Priežasčių begalė, bet kaltininkas vienas – tai šeimininkas.

Šuo nepajėgia suvokti ryšio tarp sugraužtų aukštakulnių ir pikto po kelių valandų (!) pasirodžiusio šeimininko. Tačiau šuo puikiai supranta, kad šeimininkas kartais tampa nestabilaus charakterio ir nenuspėjamo elgesio. Todėl vargšas šuo rodo įvairius streso ir nuolankumo ženklus – traukiasi atbulas, laižosi lūpas, žiovauja, dreba, vengia akių kontakto, ieško, kaip pabėgti nuo šeimininko. Šuns kūno kalbos nesuprantantis žmogus šiuos ženklus supranta kaip „kaltės“ rodymą. Kol tokius streso ženklus rodo į kampą užspeistas nuosavas šuo, tol problemos paprastai nekyla. Tačiau, jeigu žmogus ignoruos aiškiai šuns siunčiamus signalus, „moralo skaitymas“ svetimam šuniui gali baigtis daug blogiau – įkandimu.

Neprovokuokime šuns blogai elgtis – jeigu radome apgraužtus (ne graužiamus) batelius, nuplėštus (ne plėšomus) tapetus – šaukštai po pietų. Drąsiai prisiimkime kaltę ir pasisveikinkime su šunimi.

---
Gabija Vyšniauskaitė