Kaip ir kam kirpti šuns nagus? (I dalis)

„Mes šuniukui nekerpame nagų, nes jam tai labai nepatinka“. „Dora kanda, vos tik pamačiusi nagų žirkles“. „Niekada nekerpu nagų šuniui, tam yra veterinaras“.

Girdėti žodžiai? O galbūt šias frazes sakote ir jūs patys? Nereikia tyliai nuleisti akių – nagų kirpimo problemos yra gana greitai išsprendžiamos, jeigu tik būsite kantrūs, nuoseklūs ir geranoriškai nusiteikę savo šuns atžvilgiu. Net nepajusite, kad po keleto teisingų užsiėmimų su šunimi, draugams sakysite „Dora labai džiaugiasi, kai pamato nagų žirkles. Ji žino, kad bus smagu“.

Paprastai nagų kirpimas susideda iš kelių šuniui nemalonių veiksnių:
• Laisvės apribojimo,
• Letenos (piršto) suėmimo, lietimo,
• Šalto metalinio įrankio prisilietimo prie pėdutės,
• Šeimininko reiškiamo nervingumo ir streso ženklų,
• Nemalonaus jausmo kerpant nagą.

Skamba nemaloniai, tiesa?

Tokiu atveju yra keli galimi šeimininko elgesio variantai. Pirmasis – nuvežti šunį į kirpyklą arba pas veterinarą, kad jam nukirptų nagus. Šis variantas mums netinka, nes, jeigu šuo nenori, kad nagus kirptų šeimininkas, pas veterinarą ar kirpėją gali tik dar labiau stresuoti. Kita vertus, net jei kirpėjui ar veterinarui puikiai sekasi susitvarkyti su jūsų augintiniu, užduokite sau paprastą klausimą (ir atsakykite sąžiningai) – ar tikrai šuns nagai tokiu atveju būtų trumpinami pakankamai dažnai? Jeigu atsakėte nuoširdžiai, galime judėti toliau.

Antrasis variantas – drausminti šunį. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad, jeigu šuo jau bijo nagų kirpimo, tikriausiai šį nedorą būdą jau išbandėte. Teisingai – nagų kirpimas jau ir taip pakankamai nemalonus aktas, kuris neišmanančio šeimininko dažnai dar „paskaninamas“ šuns barimu. Šis būdas mums netinka! Jeigu norite tvirto ryšio su trumpus nagus turinčiu augintiniu, skaitykite toliau.

Beje, yra dar vienas klausimas – o kam išvis kirpti nagus? Juk vilkams niekas nagų nekarpė. Taip, tai tiesa – vilkams nagų tikrai netrumpino. Nes jie tai pasidarydavo patys – kiaurą dieną būdami lauke ir besirūpindami maistu, vilkai tiesiog neturėjo poreikio nagų trumpinimui. Tai vyko natūraliai. Vis dėlto, dabartinis šuo toli gražu nėra vilkas ir nagai jam taip lengvai netrumpėja (žinoma, yra laimingų išimčių, kuomet šuns pėdos forma ir aktyvumas ant kieto pagrindo padeda nagams nudilti, tačiau tai – retas atvejis). Daug dažnesnis atvejis – šuns nagai auga tol, kol pradeda kelti pirštus. To rezultatas – šuo pradeda skėsti pirštus arba eina lyg pasistiebęs. Kad būtų paprasčiau, galima įsivaizduoti žmogų su 5 centimetrų ilgio kojų nagais. Menkas malonumas, tiesa? Jeigu šuns nagais ir toliau nesirūpinama, dėl neteisingai dedamos pėdos gali atsirasti ir kitų problemų, nes keičiasi apkrova visai šuns kojai.

Straipsnio tęsinys - kitame bone.lt bloge.

---
Gabija Vyšniauskaitė