Kodėl šuo nustoja reaguoti į vardą? (II dalis)

Pirmojoje straipsnio dalyje aptarėme kelias priežastis, kodėl šuo nustoja reaguoti į vardą. Tęsiame priežasčių sąrašą.

3. Vardas siejamas su neigiama patirtimi.

Ar kada nors šaukėte šunį tam, kad vėliau įvilktumėte jį į veterinaro kabinetą? Suduotumėte vaistų nuo kirminų? Maudytumėte? Šuns vardo nederėtų naudoti kartu su neigiamą patirtį sukeliančiais veiksniais. Tiesiog nusiveskite šunį pas veterinarą ar įkelkite į dušo kabiną be kvietimo vardu.

4. Šuo nežino vardo komandos.

Taip, vardas tėra dar viena komanda, kuriai šuo gali paklusti arba nepaklusti. Kaip ir komandos „sėdėt“ ar „gulėt“, taip ir vardo komandos turi būti mokoma atskirai. Šuo turi suprasti, ko iš jo norime, kai pašaukiame vardu – ar užtenka tik atsisukti? Ar reikia ateiti? Ar ilgai žiūrėti į akis?

Nuspręskite, ko norite iš šuns ir to nuosekliai mokykite. Pirmiausiai namuose, ramioje aplinkoje. Vėliau mokykite reaguoti į vardą kieme, parke, prie judrios gatvės, prie kitų šunų. Jeigu šios užduoties nesunkinsite per greitai ir šuniui parodysite, ko iš jo norite, rezultatas turėtų džiuginti.

5. Šuo šaukiamas labai skirtingomis intonacijomis.

Pabandykite ištarti šuns vardą džiugiu tonu. O dabar – aukštu balsu. Žemu. Tyliai. Garsiai.

Skirtumą jaučiame ne tik mes, bet ir šunys. Šunys labai greitai išmoksta reaguoti tik į džiugų šeimininko balsą ir sėkmingai ignoruoja piktą kvietimą. Išeitis paprasta – stengtis naudoti neutralesnę intonaciją (arba, jeigu sunku išlikti neutraliam, geriau rinktis džiugų kvietimą).

Paprastai šunys, nereaguojantys į vardą, turi ir kitų elgsenos ar paklusnumo problemų, nes reagavimas į vardą susideda iš komandos žinojimo, noro ir galimybės jai paklusti bei ryšio su šeimininku. Apsvarstykite, ko gali trūkti jūsų ir šuns komandai.

Sėkmės mokantis!

---
Gabija Vyšniauskaitė