
Sveikas atvykęs arba likimo posūkis.
che, koks as pūkius tada buvau ...
fizionomija is labai arti;]
Momentas kai tapdavau tikru vilku.
Na gali jau praslinko prabėgo tos nelemtos 10 savaičių( ačiū Diev niekas nemirė ;]). Ir štai aš, didingas padaras sau smagiai leidžiu laiką nedidelėje provincijoje - taip būtų galima tikslingai apibūdinti mano gyvenamąją vietą. Supratau kad atėjo metas man prisistatyt kas toks esu. Taigi Mane vadina Demo ( santrumpa iš Demonas visiem gerai pažystamas vardas šits esą) sulaukiau daugiau nei pusės metų ir kaip visi mąsto esu jau tikras vyras mat, nors ką tie žmonės ir besupranta apie mane. Per savo neilgą gyvenimėlį patyriau nemažai smagių ir laimingų akimirkų , spėjau pamatyt daug įdomių vietovių, nors dar viskas tik priešakyje manęs laukia, pamatyt įvairių man iki tol neregėtų gyvių ir ect. Nors ir šneka dvikojai , jog man nedera gyventi bute ,bet aš čia sau smagiausiai ir būnu , o kas man darbo , gaunu pakankamai daug laiko palakstymui, žaidimams o namuose belieka ramiai nusnausti po ilgos dienelės. Labiausiai ko nemėgstu tai laipiojimas tais įkyriais laiptais jie man suteikia daug nepatogumų, bet jau toks likimas ir aš tikrai nieko nepakeisiu. Būna dienų lyg tyčia užsimanau pavadovaut visiems saviš kiams , bet tos pastangos nueina man ant uodegos... Bet geriau apšnekėti pirmąją savo socializacijos pradžios dienikę .Taigi lig tol tol apsigyvenau Vilkaviškyje, man savo dienas teko praleisti Kauno didmiestyje. Nebuvo ten taip labai ir jau gerai , minios žmogėnų įkyriai lendančių mane paglostyti , daug daug ūžiančių ir kaukiančių aparatų kuriuos tikriausiai dvikojai mašinom vadiną. Bet štai atėjo ta lemtingoji ir mano tolesnį gyvenimą nulemsianti diena. Tapau nebereikalingas.... Kodėl taip nutiko nesupratau , tik mačiau savo senąjį šeimininką sėdant prie burzgiančios dėžutės ir kažką barbenant. Tada net negalėjau pagalvot, kad mane rengiasi atiduoti nežinomybėn... Pasirodo ,buvo idėtas skelbimas apie mano pardavimą... Kai išaušo nauja apniukusi ir lietinga diena aš kaip visad pakviečiau kartu pažaisti bet atsakas buvo neigiamas... Tik štai suskambo durys. Nagi nagi kas pas mus į svečius sumanė užsukti? O nauji nepažystamieji! Aš šuniškai puoliau su jais sveikintis jie buvo gana malonūs ( nors man visi tokie budavo) ir jie mane išsivedė. Tada dar negalėjau pagalvot ,kad tai buvo paskutinė diena „sename dvare“. Aš atkeliauvau i naująjį. Nuo tada veikiausiai ir buvo „begining of the new tomorow“. Pirmąjį kartą išbėgęs apžvalgyti naujų vaizdinių ir piliečių tapau minios vaikėzų auka na kurgi jie laikysis nuošalį matydami naują žaidimų ir niurkymų objektą. Ne gana to dar sekė iš paskos pusę kelio ot atkaklumas jų... Susipažinęs su „šviežia“ teritorija , pargryžau atgalios namolio kur pasirodo manęs laukė nemenkos vaišės ir gausybė susižavėjimo šūksnių kurių jau ir taip netrūko pirmąjį sykelį žengus per durų slenkstį.... Na atrodo nemažai as papasakojau savo šuniškais nasrais taip šiam karteliui manau pakaks mano litanijų . Iki kito susimatymo mielieji boniečiai !
Skaitykite komentarus
4
Kiti šio vartotojo blogai:
Tai akimirka kuri mane įkvepia , dinamiškam posūkiui , norui skrieti kaip vejui per laukus, per prerijas , o gal per ledo platybes? Tai bus trumpa tačiau man mielų akimirkų kupina istorija apie du draugus kurie nesustoja, skriedami per gyvenimą...
Kertulis nuo pat tos dienos kai perlipo savo milžiniškų ir tamsių namolių slenkstį nebuvo labai gerbiamas aplinkinių. Kiemo peštukai , postringaudami savotiškas nesąmones, bandė mažajam įžiebti savo plieniniais snapais į ploną ir menką...
Ech atrodo jau vasarėlė ritasi į antrą pusę, ir štai gavom žinią jugi jau grybieną verčiasi nuo kotų. Negalėjom praleisti progos pirmąkart šiais metais nusirist iki miškelio. Apsiginklavę galybe reikalingų ir nereikalingų šmutkių iškeliavom iš...
Kur tirpsta ledynai
Kur sniego kalnynai,
Klajoja ten mūsų protėvių vėlės...
Į šaltį panirę mūs lauks amžinai
Pakinktai sudilę ir rogių vaikai.
Deganti saulė nušvies kelią link tikslo
mes eisim, nežūsim sunkumus sutikę.
Nors daug mylių...