Angeliukai

O Jūs tikėkite, kad jai viskas bus gerai. Mintis labai daug ką nulemia.

CILE1975 rašė:
>Mano pirma buvo kalytė mišrūnė. Atsirado ji pas mane jau būdama apie dviejų metų, radau
>ją vaikų darželio teritorijoj prišalusią prie metalinio traukinuko. Matyt vakare
>susiraitė miegoti, o ryte atsikelt nebegalėjo nes plaukai prišalė prie metalo. Taip ir
>parsivedžiau namo, pajutom simpatija viena kitai, taip ir draugavom eile metų, labai
>ištikima, sargi kalytė buvo , prieš 10 metų pavirto angeliuku
> Tada įsigijau savo mylimiausią šunį Barsą, rotveilerio ir niufaundlendo mišrūną,
>labai puikus šuo buvo, visi mylėjom jį be galo, deja bet liga atėmė jį iš manęs, nors
>jau praėjo ne mažai laiko, bet dar dabar negaliu ramiai šnekėt apie jį.
> O dabar turiu Tuci ir Čilę, dvi mano mišrūnės, viena be galo švelni, nuolanki, o kita
>katino charakterio Labai neramu man dėl mano Tucytės, aptikau auglį, po
>švenčių teks operuoti ir bijau, kad tas auglys nebūtų piktas. Labai bijau kad mano
>mergytė gali irgi virsti angeliuku

Mano pirma buvo kalytė mišrūnė. Atsirado ji pas mane jau būdama apie dviejų metų, radau ją vaikų darželio teritorijoj prišalusią prie metalinio traukinuko. Matyt vakare susiraitė miegoti, o ryte atsikelt nebegalėjo nes plaukai prišalė prie metalo. Taip ir parsivedžiau namo, pajutom simpatija viena kitai, taip ir draugavom eile metų, labai ištikima, sargi kalytė buvo , prieš 10 metų pavirto angeliuku
Tada įsigijau savo mylimiausią šunį Barsą, rotveilerio ir niufaundlendo mišrūną, labai puikus šuo buvo, visi mylėjom jį be galo, deja bet liga atėmė jį iš manęs, nors jau praėjo ne mažai laiko, bet dar dabar negaliu ramiai šnekėt apie jį.
O dabar turiu Tuci ir Čilę, dvi mano mišrūnės, viena be galo švelni, nuolanki, o kita katino charakterio Labai neramu man dėl mano Tucytės, aptikau auglį, po švenčių teks operuoti ir bijau, kad tas auglys nebūtų piktas. Labai bijau kad mano mergytė gali irgi virsti angeliuku

man vaikysteje abai nesiseke su šunimis... abu tragiškai žuvo... sako gyvūnas perima šeimininko nelaimes...

labai norejau šuniuko, tad su sese teko paverkti keleta mėnesiu naktimis, kol tėveliai gimtadienio proga padovanojo mažyli pamenu, kaip debanciom rankom rinkausi šuniuką buvau pati laimingiausia, net pykdavau ant mamos, kuri savaitgaliais leisdama mums pamiegoti ryte išvesdavo Riki pasivaikščioti jis buvo pirmasis mano išsvajotas gyvūnas - MANO koks jis buvo mielas mama neleisdavo šuniui miegoti lovoje, tad jis naktis praleisdavo savo guolyje, koridoriuje. Bet ryte savaitgaliais po pasivaiksciojimu, kol dar kiti saldziai miega mes miegodavome kartu, prisiglausdavo prie mano pilvo iejus mamai i kambari jis tik įkišdavo giliau nosyte po kaldra, kad jo nepastebetu ir vieną kartą mama sako: kas čia? ir atkloja kaldrą, o ten Rikis šypsosi va tada tai buvo juoko pasirodo, jam pritrūko oro ir jis iškišo nosyte, kuria ir pastebėjo mama tačiau jam darugija su kaimynų kalytę kainavo gyvybę - bėgantį per kelią nutrenkė mašina... dar dabar man spaudžia širdį, kai pamenu jį gulintį ant kelio... niekada jo nepamiršiu turiu vienintelę jo nuotrauką, kurią be galo dievinu

po metų įkalbėjau tėtį nupirkti kitą šuniuką, tačiau jis buvo labai vyriškas, nemėgo būti mylimas ir popinamas... gal tiesiog pati per daug mylėjau žuvusį Rikį ir nesugebėjau suprasti, kad Trepsis kitoks... mama vasaros pabaigoje įkalbėjo mane dar savaitei palikti jį kaime, ir tada kitą dieną jis žuvo... taip pat po mašina...

dabar turiu Svarą, tačiau niekada nesugebėsiu pamiršti Rikio pirmasis visada liks atminty...

Teisingai pastebėjai , nes po poros metų pradėjo kirbėti paslapčia tokia mintis ,kad reikia man šunelio. Kadangi jau gyvenau mieste, prasidėjo apmąstymai kur jį laikyti ,kas jį prižiūrės, kas vedžios kai aš būsiu darbe. Mano draugė žiūrėjo, žiūrėjo į mano kančias , kol nepadovanojo Rinutės Dabar Rina turi savo 2 angelus sargus (buvusius mano šuniukus) , kurie saugo ją nuo ligų ir nelaimingų atsitikimų

Aš taip pat po kiekvieno prarasto šuns galvojau, kad kito nebelaikysiu, bet tėvai vis man padovaodavo naują, negali juk atsisakyti, tai su meile visi jie ir buvo auginami... Galų gale, jau ir pačiai ima norėtis šuns... Bet kolkas nenoriu. Manau metus kokius su Lota gyvensim vienos.
Bet aš žinau, kad iš dangaus mane saugo visas būrys mylimų šunų...

Kai gyvenau ir dirbau kaime turėjau (dabar jau angeliukus) 2 šuniukus, pačius nuostabiausius ir ištikimiausius Rudę ir Meškį. Rudę parsinešiau iš kaimyno ,kai jai buvo 2 mėn. Ji buvo paprasta VA mišrūnė. Po metų atsivedė šuniukų, pasilikau vieną iš vados, taip atsirado Meškis. Taip jie ir augo pas mane beveik 14 metų. Buvo labai protingi ir sargūs šunys, mano ir kaimynų vaikus gindavo nuo piktų gaidžių, saugodavo mažylius viščiukus, kad žiurkės ir vanagai neišnešiotų.Galima daug gero parašyti apie juos, nes jie buvo patys patys geriausi ir nuostabiausi. Tačiau senatvė neišvengiamai pasiima sau duoklę, todėl bent džiaugiuosi kad jie paliko šią žemę savo namuose, slaugomi savų šeimininkų, ir yra palaidoti sode O abu šuneliai yra visada prisimenami kai kalbamės ,( ar atsimeni Rudė padarė tą , ar aną, o Meškis ten prisidirbo ir t.t), prisimenamos jų išdaigos , ligos ir tos akys , kai jie paliko mus
Po to, buvau prižadėjusi, kad daugiau šunų nebelaikysiu, nes labai skaudu jų netekti . Tačiau praėjus kiek laiko atsirado Rinutė, taigi gyvenimas eina savo keliu, niekas nestovi vietoje ir senus pakeičia jauni.

AŠ taip pat Vuduką laikau savo angelu.

Kažkada paauglystej turejau šaunuolę Mikę.Tai nedidelė,panaši į toyčikus mišrūnė.Bet ji buvo labai išsvajota,laukta kelis metus.Kol mama leido laikyti.Prašiau bet kokio šuns,kad tik turečiau draugą.Ir per stiprų plaučių uždegimą išprašiau pagaliau!Taip papuole kad Kačerginės miškuose vienkiemį ir gyveno mano Mikė.Kaip kaimui buvo per maža,o mums kaip tik.Nuo pirmo pamatymo mes susidraugavom.Buvo labai šauni mano drauge,užtarėja,nors ir mažytė.Visur kartu,gaila kad į mokyklą neleido.Net dirželio neturejo,nereikėjo.Su ja kartu augau,linksminausi,gimė pirmas sūnus.Deja,teko užmigdyti sulaukus 14 metų.Labai susirgo.Verkiau labai daug,net sunum rupinausi iš įpratimo.Kol Mikė prisisapnavo ir praneše kad jai viskas gerai,kad neliūdečiau del jos.Tada vel gryžau į gyvenimą.Bet savo šuns dar turėjau sulaukti.Tai buvo Orta.Dažnai kai man blogai šaukiuosi Mikės pagalbos.Tai tikras mano angelas sargas.Tikiuosi ir mano šaunuolė bokserė Orta kada nors bus antras mano angelas.

Dakas - vienintelis miręs mišrūnas, Daugiau netekau veislinių. Prirašysiu daug.
Pirmas mano šuo buvo spanieliukė Zuzė, paimta iš prieglaudos, mažiukė, juoda ir linksma. Ji mane labai mylėjo, ir aš mylėjau ją, tačiau menkai ją teatsimenu, nes buvau labai maža, kai ją turėjom. Zuzės prieglauda buvo nehigieniška, šunys ten pastoviai sirgdavo. Sirgo ir Zuzė. Po poros mėnesių kančių ir pastangų ją išgelbėti ji mirė.
Po Zuzės įsigijom Luną, dalmatinę. Luna buvo jau suaugęs šuo, kurį mums atidavė, bet labai miela ir greitai prie mūsų priprato. Kai skendau, ji mane išvilko į krantą. Už tai aš ją labai myliu. ji mirė nuo vėžio, kai jai sukako devyneri.
Netrukus po Lunos mirties man padovanojo Airių volfhaundą Ramone Fields Of Gold (Raką). Jis buvo toks nerealus šuo... Lakstydavom ir lakstydavom su juo. Energingas ir labai gražus jis buvo. Vieną vasarą, naktį aš viena vaikščiojau paupyje ir užmigau. Ryte pabudau ir radau Raką gulintį šalia manęs. Pasirodo, jis naktį pajuto, kad manęs nėra ir suradęs mane saugojo. Tačiau... Prie mūsų yra miškelis. Per rują Rakas ištrūko iš aptvaro ir pabėgo į tą mišką. Jo visur ieškojom, kol galų gale radom sudraskytą. Netoliese merdėjo vilkė. Abu palaidojom. Aš labai mylėjau Ramone ir ilgai nenorėjau kito šuns, kol galų gale...
Gavau Semą. Tai buvo mielas Australų bandšunis, kuris iškart pavergė mano širdį ir niekada manęs nepalikdavo. Net maudytis prašydavosi kartu. Tačiau kartą, kai žaidėm prie kelio, Semas kitoje kelio pusėje pamatė kažkokį žvėriūkštį ir puolė jo gaudyti. Lėkė "fūra". Ji trenkė Semui, ir jis paskridęs keletą metrų krito ant kelio. Aš ji šaukiau, jis bandė stotis, bet gavo antrą smūgį ir palindo po ratais. Žiaurus vairuotojas nė nepristabdęs nurūko tolyn. Greitai sušokom į mašiną ir lėkėm pas veterinarą, bet pusiaukelėje Semas lyžtelėjo man skruostą ir mirė.
Keliems mėnesiams praėjus, ryte savo lovos gale radau mielą VA su gelsvu kaspinu ant kaklo. Ji šelmiškai žiūrėjo į mane ir jos didelės, dar neatsistojusios ausys juokingai krito jai ant kaktos. Tai buvo mano miela Akva. Ji labai mėgo vykdyti komandas, flyball'ą. Kai ji suaugo, išgelbėjom nestandartinę Labradoro retriverę Lotą. Akva jai buvo švelni lyg mama. Po keleto mėnesių iš paupio parsinešiau Dakutį. Ši gauja gyveno gan ilgai, bet suaugęs Dakas pabėgo ir jį papjovė Aras. Tuo metu Akva palindo po ratais ir kelias dienas jos kūnelis išgulėjo nuošaliame miško keliuke. Taip ir gyvenu su vienintele likusia Lota, kuri, tikiuosi, gyvens ilgai.

Mano pats pirmas suniukas buvo irgi misrunas baltas baltasjo vardas buvo Pukis. Dar buvau maza kokiu septyniu metuku.Vienas is jo prisiminimu turiu randa ant rankos gavau ji kaip zaidziau su juo. Niekada jo nepamirsiu. Turejau dar VA vardu Graftas ji taip pat labai mylejau bet deja susirgo veziu jaunas suniukas buvo vezem i ligonines po visur bet deja mire man tai buvo labai ziauru. .Kaip dabar viska prisimeni kaip zaidem kokiu nuotikiu nutiko verkti noris