Angeliukai

Kaime buvo tokie šunys Džekė buvau da visai maža kai ją turėdavau (skaitydavau kad tai mano, nors kaime....) ja suvažinėjo mašina, menaki ja tebeatsimeu ji buvo ruda. , vėliau buvo Simba tokia labai graži turiu jos nuotrauką balta su juodom ausytėm ir viena akytė tokia aplnkui juoda ji ėjo akrtą su mano seneliu kažkur ir pasiklydo, nebegrįžo atgal. Buvo toks Rikis kuris daug metų išgyveno pabėgo paskui kalė nebegrįžo.. bet jis ne mano. O prieš Vudį buvo Pifas. Jis buvo nerealus šuo, mėgo maudytis jis buvo maišytas su VA tik gražesnis Jis pabėgo pas kalę, ieškojau jo daug daug skelbimų pridėjau, paskambino kažkas ir pasakė kad pakelėj ten guli apačion nuteentas. Labai verkiau. Nuo tada man leido mama laikyt namuose šuniuką, tai buvo Vudis. Visi klasėj žinojo kaip myėjua Pifą ir kai klasėj kai netekui Pifo su niekuo nesišnekėdavau tilėdavau liūdėdavau viens iš kito sužinojo kad nebėra mano mylimojo, tada per kūno kultūra kai prasimankštinadmi bėgiojom ratus prie manęs priėjo vien klasiokė ir paklausė ar nori šuniuko, sakau taip žinoma, aš ieškau gražaus mielo šuniuko nedidelio mama leido likyt namuose. Ir ji sakė kad jos Rolė turi atsivest vaikučių greitu laiku ir po naujų metų jie gimė, aš juos visus lankiau kol jie buvo maži, ir man leido išsirinkt pirmąjai kokį norėčiau ir aį iškrt rinkaus Vudį visą juodą šunyti kuris turėjo viršugalvėje veina baltą plauką Jis buvo tarp šuniukų vadas, jei kurie ten žaisdami pykdavosi jis ateidavo ir visus "sutvarkydavo" Kartą mano klaisokės tėčiui prisisiojo į tapkę. Jis gimė antras, iš viso jų buvo penki. Kai jį parsivežėm aš nustebau, visai nieko nebijojo neiko iš kart žaist dūkt, o kadangi dar tik mėnesis su puse buvo tai ir bėkt nemokėo. Griuvinėdamas sau... Labai bijojo veterinarų, kai reikdavo skiepytis bėgdavo Labai jį myliu, jis nerealus šuo. Aš ir dabar su juo vakarais pasinšenku, pasakau labanakt.

Ech... Kol parašysiu... Visi šunys kuriuos aš laaabai mylėjau jau iškeliavo Ten. Tai Rudis (mišrūnas), Desė (mišrūnė), Meškis (kitas mišrūnas, Desės sūnus), kokie penki kiti Desės vaikeliai ir mylimiausias Reksas (Vokiečių aviganis).
Rudį labai mažai beprisimenu. Bet jis buvo labai geras šuo. Imlus dresūrai, draugiškas, sutardavo su žmonėmis ir su kitais šunimis. Tik jį kažkoks girtas motociklininkas suvažinėjo pas mano tetos močiutę.
Desė buvo vienintelė kalaitė iš visų šunų. Buvo labai energinga, turėjo 8 šuniukus, iš kurių tik du išgyveno, tai dabartinis Pilkis, kurio dar neirašiau į bone.lt ir dar vienas šunelis kuris gyvena pas mano dėdę ir auga laimingas. Desę nušovė medžiotojai ir iškart pabėgo.
Kitas Meškis buvo Desės palikuonis. Jį atidavėm močiutei, bet po dvejų savaičių jis mirė nuo šunų maro. Jis buvo toooks mielas, tik labai su Pilkiu viską grauždavo.
O kiti penki Desės vaikeliai žuvo tokiom mirtim: vienas žuvo iškarto pagimdytas, du kitus šunelius po dvejų dienų suėdė jų tėtis SkubisDū ir kitus du lapės iš miško išvilko, nes Desė nebegalėjo jų išlaikyti. Jie bėgo nuo jos.
Pats mylimiausias buvo kokių 12 metų Vokiečių aviganis Reksas. Šį šunį aš mylėjau labiausiai, nes jis visalaik mane kaip draugas palaikė, ir žaidė visada. Buvo tooks brangus. Mirė jis tada, kai iš tvarto pabėgo didžiulė kiaulė, o jis norėdamas ją sustabdyti jai kando į koją, o ta kiaulė jam kando į užpakalinę koją ir pradėjo jį vilkti, bet po kelių sekundžių, jį tiesiog pametė, o Reksas šiaip ne taip nušlubavo lodamas iki būdos. Pagydėm jį, bet po kelių dienų jis mirė neiškentės.
Išliko tik keturi šunys, Tai Meškius, SkubisDū, Pilkis ir jo broliukas pas mano dėdę.

Užjaučiu jus...

Kruzas,buvo mano pirmas šuo.Labai jį mylėjau.Jis buvo mišrūnas.Juodas,juodas,kaip tamsa.Mano mažasis garbanius,kurio iki šiol ilgiuosi.Jis buvo išdykęs berniukas,atsidavęs savo šeimai.Kruzas dažnai sirgdavo,kaip mama sako,nelaimelis jis buvo.Dažnai jam nesisekdavo.Dėja,šis šunelis pas mus prabuvo vos 4 mėn.Mano broliui prasidėjo alergija,daktarai sakė,kad alergija nuo šuns.Skubiai grąžinom jį pas buvusius šeimininkus ir galvojom,kad viskas gerai baigsis,kadangi ten žmonės gyveno nuosavam name.Daug ploto palakstyti ir jo mama būtų šalia.Kai pagaliau atvažiavom jo aplankyti,aš jį iškart atpažinau,nors jis buvo ir labai pasikeitęs.Jo stiprus skardus balsas pranešė šeimininkams apie žmones,atėjusius į jo teritoriją.Didelė,geležinė grandinė neleido jam prieiti prie mūsų.Jis džiaugėsi,jis atpažino mus,bet jo prie mūsų neleido.Pati namo šeimininkė jo bijojo.Jis buvo didžiulis,o jo garbanos siekė žemę.Naujoji jo šeimininkė net negalėjo jo apkirpti,nes jis nesileido,pripažino tik mūsų šeimą.Tai buvo paskutinis kartas kai jį temačiau.Po kelių savaičių,jis priprato prie naujų namų,ir daugmaž gerai elgėsi su šeimininke.Pagaliau,jį paleido nuo grandinės ir jis pabėgo...Pakliuvo mašinai po ratais.Iki šiol aš jį prisimenų.Tą didelį gauruotą meškiną.Tą didžiulį sargą.Ir aš jo niekad nepamiršiu.Taip graudu tai prisiminti,kadangi dabar auginam šunį o broliui iš tikrujų jokios alergijos nėra.Dažnai susimastau,kas būtų jeigu mes tai sužinotume ankščiau..

Mano šauniausiasis Vudukas. Diev, ir dabar rašydama verkiu. Jis buvo panašus į Mičą. Tik jo charakteris visiškai priešingas jam. Jis buvo ramaus būdo šuniukas, jei aš būdavau laiminga jis tik kišdavo žaislus man kad žaiščiau dūkčiau su juo. Kai būdavau liūdna jis taip pat būdavo liūdnas. Mėgdavo pasigrobt tušinukus parkelius pieštukus ir juos sugraužt. O kaip maudytis mėgdavo Nueinam prie jūros, negrįš nesimaudęs, kai š vonią nueidavau rytais nusiprasut jis norėdavo šokt į vonią maudytis. Kai į jūrą ar kokį ežerą numesdavau pagalį jis plaukdavo atnešt, jam buvo nesvarbu ar vanduo šaltas ar ne, ar sūrus jūros vanduo ar paprastas ežero vanduo. Kai nuvažiuodavome į kaimą mes su pusbroliu esam pasidarę plaustą tokį nedidelį kuriam gali būt tik vienas žmogus, nes kitaip ten jis nuskęs nes reik liksvara ten žiauriai laikyt. O jis visad plaukiodavo su manimi, jei pamatydavo kad aš plaukiu, o jis ant kranto šokdavo į upę pas mane ir turėdavau ji kaip nors įkelt, o jis po plaustą vaikščiodavo ir aš vos nekrisdavau į vandenį Buvau ir įkritus, tai jis šoko irgi pas mane vandenin. Labai jį myliu labai.

Dakas...
Šis forumas pilnas žinučių apie Daką.
Jis didžiulis. Simpatiškas bei mielas. Turėjo meilę... VA kalytę. Dabar jis jos laukia, kol jie galės dūkti debesyse kartu.
Laikos ir mišrūnės sūnus, visų draugas, niekam niekada neįkandęs, bet budrus ir ištikimas draugas.
Kai būdavo liūdna, jam pakadavo nulaižyti man ašaras, ir vėl būdavo linksma.
Kai džiaugdavausi, jis džiaugdavosi kartu, ratu vizginamas savo didelę pūkuotą riestą uodegą.
Iškeliavo Ten nuo savo geriausio vaikystės draugo ilčių. Visko būna, deja...