Plepalai :)

Būtų tikrai įdomu pamatyti kaip tas Aras atrodo.

O man buvo isikibęs rotveileris. Kai man buvo 10 metų,galvojau kad visi šunys yra draugiški.Na tai va,užsimaniau rotveilerį paglostyt.

Nežinau kodėl, bet kažkaip manęs šunys nekrikštyja, niekada per prievartą jiems nesiperšu į draugus, paglostau tada kai jie gerai apsiuosto ir to paprašo, niekada nežiūriu svetimam šuniui tiesiai į akis ( sako, jei žiūri šuniui tiesiai į akis - tu jam grąsini).

Oi, Jums sekasi, mane tai vis paženklina įvairaus plauko ciuciai. Jagdterjeras yra į ranką įkandęs, VA mišrūnas į veidą, dar ir dabar randus nešioju... Vos akies jis man neiškabino, pasiutėlis. Visokių tų šunų būna, aš vistiek juos myliu

ausrike rašė:
>Su tais dideliais šunimis tikrai įdomu. Aš labiau bijau mažiukų, nes jie dažniau segasi
>į užkulnius. Kai dirbau kaime , reikėdavo vaikščioti į kaimiečių kiemus, taigi praeiti
>pro visokio ūgio ir piktumo šunis. Atrodo čia draskosi net apsiputojęs ant lenciūgo tikras
>milžinas pagatavas suryti tave su visais drabužiais, bet staiga grandinė nutrūksta ir šuo
>nulekia savais reikalais pro tave net nežvilgtelėjęs. O aš stoviu apmirusi ir stengiuosi
>jam nežiūrėti į akis ir švelniai kalbinu tokį ciuckį. Dabar mieste irgi einant į darbą
>prie mūsų laksto dideli palaidi šunys, matosi lyg stafas, lyg VA, lyg mišrūnas, taip pat
>pralekia pro šalį manęs neužkabinę, o aš stengiuosi pro juos praeiti lyg pro stulpą. Na
>kol kas dar krikšto neturėjau ( beldžiu tris kartus į medį).

Taigi jo istorija.
Vieną vasarą į kaimyninį namą atsikraustė šeima. Sutikau savo amžiaus tų žmonių mergaitę, užkalbinau ją. Ji turėjo šuniuką. Sakė, kad pasiėmė jį iš prieglaudos. Jis buvo skirtingų akių, rudas, juokingi pasišiaušę karčiukai suteikė jam daug žavumo. Šuniukas laimingas bėgiojo aplink mus ir voliojosi žolėje. Kai naujoji draugė pasakė, kiek jam laiko, nustebau. Šunyčiui buvo 3 mėnesiai, bet atrodė kaip kokių 5. Tuomet nesenai buvo išgelbėtas Dakas, jam irgi buvo apie 3 mėnesius. Suleidau juos, abu šuniukai gražiai žaidė, bet draugės šuniukas Daką nugalėdavo, urgzdavo ir kandžiodavo jį. Žinoma, švelniai, nes jie tik žaidė. Taip gyveno tas šuniukas ten, ir žaibo greičiu augo. Draugė sakė, kad labai daug ėda, ir prisileidžia tik ją. Pyksta ant jos tėvų. Stebėjausi, kaip tokio šuniuko nedresuoja... Šuniukas ėmė pasitikėti ir manimi, lipdavo man ant kelių, žaisdavo su manim ir mano drauge. Dakas su juo buvo tikri draugai...
Tačiau man teko metams išvykti iš Lietuvos. Šunys augo. Dakas tapo tvirtas ir didžiulis, o draugės šuniukas neatpažįstamai pasikeitė. Dydžio neregėto. Ilgas snukis, didelės, stačios ausys. Skirtingų spalvų akys jam labai tiko. Karčiai užaugo ilgi kaip arklio, gražiai krito jam ant sprando. Kaštono spalvos kailis blizgėjo. Ilga kaip šluota vilkiška uodega lėtai vizgėjo. Jis buvo uždarytas aptvare, kadangi neprisileido draugės tėvų. Mane pažino, ir pasisveikino sodriu storu amtelėjimu. Dako jis irgi nebeprisileido, turbūt draugė jų nebesuleisdavo. Šiepė dideles iltis ir grasindamas urzgė. Draugė padavė jam maisto ir mes nuėjom. Šuo tykiai inkštė, turbūt, norėjo palakstyti, nes buvo labai didelis, ankštas aptvaras jam netiko.
Netrukus jis ėmė pabėginėti. Riejosi su mano šunimis, kitais kaimo bastūnais ir valkatomis. Ne vieną papjaudavo... Jis tapo agresyvus ir ūmus. Net žmones, kurie jį kliudydavo, ypač girtus senius, kandžiodavo. Jam nieko nedarė, kadangi jis buvo sveikas ir nepasiutęs. Viena bobutė, mačiusi kelis Hario Poterio filmus ( ) pasakė:
- Koks bjaurus šuo, visai kaip tas voras, Aragorgas.
Ir prilipo jam toks vardas. Net draugė jį taip šaukdavo, bet man tas vardas nepatiko. Vadinau jį Aru. Kuo toliau, tuo labriau Aras pabėginėdavo ir siautėdavo. Tačiau vieną dieną draugė su tėvais vėl kažkur kraustėsi... Ji ieškojo Aro, šaukė, bet niekur nerado. Abi visur išnaršėm, tačiau Aro nė žymės. Tai taip draugė ir išsikraustė, palikusi Arą be namų. Ėsti jis prasimanydavo medžiodamas netoliese esančiame miškelyje, ir nusistatė savo teritoriją, kuri siekė senas kapinaites, ir vijo iš jos visus šunis bei žmones. Dažnai jį stebėdama pamačiau jo įpročius. Mažų šuniukų arba mažų mišrūnų jis nepjaudavo, tik išvydavo arba gerai papurtydavo. O su dideliais, tokiais kaip Dakas, pjaudavosi, net baisu žiūrėt. Žinoma, kol spėji pakviesti pagalbą, Aro auka arba pasprunka, arba išsikvėpia, o pats Aras jau kažikur dingęs. Taip ir gyvenom. Niekas į jo teritoriją nelindo, jo pačio nebesimatė, Tik kartais kaukdavo nuo senų kapinaičių pusės. Buvo kartą užsivijęs mane, bet nieko man nedarė, tik apuostė. Jis mane pažįsta, nepuola, nekanda. Kai papjovė Daką, vėl ėmė siautėti, kitus šunis pulti. Dabar lyg ir vėl pradingo... Koks keistas šuo. Nauji šeimininkai jam tikrai neatsiras, o man jį priglobti būtų tikra beprotybė, nes yra Lota, be to, papjovė Daką. Tikiuosi, kad nusibastys kur tolyn į mišką ir gyvens ten. Bet koks jis gražus... Gaila, kad niekaip nepavyksta jo nufotografuoti, parodyčiau. Tačiau tokio bjauraus charakterio šuns dar niekur nemačiau. Turbūt tai dėl to, kad jo visiškai neauklėjo...

Su tais dideliais šunimis tikrai įdomu. Aš labiau bijau mažiukų, nes jie dažniau segasi į užkulnius. Kai dirbau kaime , reikėdavo vaikščioti į kaimiečių kiemus, taigi praeiti pro visokio ūgio ir piktumo šunis. Atrodo čia draskosi net apsiputojęs ant lenciūgo tikras milžinas pagatavas suryti tave su visais drabužiais, bet staiga grandinė nutrūksta ir šuo nulekia savais reikalais pro tave net nežvilgtelėjęs. O aš stoviu apmirusi ir stengiuosi jam nežiūrėti į akis ir švelniai kalbinu tokį ciuckį. Dabar mieste irgi einant į darbą prie mūsų laksto dideli palaidi šunys, matosi lyg stafas, lyg VA, lyg mišrūnas, taip pat pralekia pro šalį manęs neužkabinę, o aš stengiuosi pro juos praeiti lyg pro stulpą. Na kol kas dar krikšto neturėjau ( beldžiu tris kartus į medį).

Man buvo sunku stovėti ramiai, bet jei būčiau puolusi bėgti ar bučiau sudavusi jam, jis galėjo man kąsti. Jei žmogus stovi ramiai, daug tikimybės, kad agresyvus ar nepažįstamas šuo nepuls.

someone rašė:
>Hmm.Keistai čia viskas įvyko.Jeigu mano šuniui taip atsitiktu,negalėčiau ramiai stovėti
>ir žiūrėti į jo "žudiką".Šaunu,kad buvai tokia rami.
>O tai kokia ta istroija?Būtų įdomu sužinoti.

Hmm.Keistai čia viskas įvyko.Jeigu mano šuniui taip atsitiktu,negalėčiau ramiai stovėti ir žiūrėti į jo "žudiką".Šaunu,kad buvai tokia rami.
O tai kokia ta istroija?Būtų įdomu sužinoti.

Man įdomu, papasakok.

Puiku, Micai
Man irgi diena įdomi. Sutikau Arą... Akis į akį.
Jis agresyvus šuo. Visiems kanda. Bet manęs nepuolė.
Stovėjau vietoje, kad nepultų, o jis ramiai priėjo. Sujudėjau, tada jis nepatikliai žengtelėjo atgal, bet vėl priėjo. Ir vis žiūri į akis. Tokios gražios jo akys... Ruda ir mėlyna. Mėlyna ypatingai graži. Jis papurtė galvą, plaikstėsi jo ilgi karčiai. Nerealus šuo, galvojau, tik kam tokio žiaurumo. Aš traukiausi atgal, o jis ėjo artyn. Sustojau, žiūrėjau, ką darys. Jis mane pauostė. Tada pakišo savo didelę galvą man po ranka ir ištraukė. Vėl pakišo, vėl ištraukė. Taip nepatikliai. Atrodė, lyg norėtų, kad paglostyčiau. Kai paglosčiau, atšoko sutrikęs. Turbūt jo niekas ir neglosto. Dar žiūrėjo į mane, o aš žiūrėjau į jį. Toks didelis... Už Daką didesnis. Ir kam jis jį pjovė... Nusisukau ir nuėjau šalin, nors žinojau, kad nuo agresyvaus šuns nusigręžti negalima. Kai atsisukau, jis sėdėjo ir lydėjo mane akimis. koks keistas šuo... Kitam žmogui senai būtų kelnes sudraskęs.
Jei kam įdomu, galėčiau visą jo istoriją papasakoti, pažįstu jį labai gerai.
Štai kokia ta mano diena.

Kaip jums diena?

Pasigirsiu, man tai PUIIIIIKIAIIIIII
Mano klasė vakar rungėsi su dveim mokyklom viena šventosios ir viena palangos, mes jei ką palangiškiai ( tarp 8klasių) Tai va vakar rungėmės proto varžybose. Šiandien sporto, vasario mėnesi ten vsokių projektų pristatymas ir t..t.. ir MES kol kas esam PIRMOJE vietoje!!!! (happppppy) šventiji nuo mūsų atsilieka 200 taškų, palangos kita mokykla atsilieka 100 taškų... JĖJJJJ tai reiškia kad mes geriausia klasė Palangoj. Taip pat jei laimim palangoj, kausimės Klaipėdos apskritį.