kaip susitaikyti su šuniukų mirtimi?

Dėja aš taip pat neseniai palaidojau... Liepos pradžioje... teko pačiai savo akimis matyti kaip miršta... pačiai kasti duobe, palaidoti... žiauriau negu gali būti... labai gaila, verkiau net kukčiodama... tiek metų pragyventa kartu... buvo labai skaudu... dabar kiekvieną dieną prisimenu, pasižiūriu nuotraukas... prisimenu kaip žaisdavom, kaip eidavo pas mane į kambarį ir viską ką ji darydavo...

manau susitaikyti gali padėti tik naujas šunelis... Aišku laikas tsakant gydo žaizdas, reikia laiko, o naujas šunelis manau savo išdaigom sukeltu šypseną ir kiek lengviau būtų... Mažas šunelis neleistų tiek liūdėti, kiek būtų liūdima be jo..

Bet netikiu, kad nuo senatvės galėjo visas šitas būt, taigi laimingi gyvena ir senesni šunys. Gal nenorėjo veterinaras 'terliotis' , tai pasakė bile ką?

NIKUTEnekentejo tik tevai sake kad sirdele dauzesi,paskui apsislapino ir nugeibo.Labai aciu uz palaikyma ir uz patarimus

NIKUTEnekentejo tik tevai sake kad sirdele dauzesi,paskui apsislapino ir nugeibo.Labai aciu uz palaikyma ir uz patarimus

AS buvau isvaziaves i sanatorija,viskas buvo gerai ,tevai paskambino sako nika veme,galvojau kad apsinuodijo,bet paskui pradejo vemti kraujais,nieko nevalge,veterinorius sake kad jau senatve

Užuojauta. Šia vasara išgyvenau tą patį Visada save tikinu kad yra šunų rojus kur jie dabar ir laksto linksmi, jauni jiems niekas jau nebeskauda.
Neliūdėk, šunelis sulaukė jau tikrai garbaus amžiaus (tikiuosi jo su laukė be didelių kančių ir laimingai) . Laikykitės, su laiku su tuo susitaikysite...

vajej......paziurejau i ja, ji buvo tokio pat amziaus, kaip kad dabar yra manoji Rika....ir tokia pat veisle...ir panasumu turi...uzjauciu tave labai o gal galima paklausti, nuo ko ji mire?...

man irgi nepakeistų šuns netekties ropliukas, turiu žuvytes, kuriomis reikia rūpintis, bet smagiausiais yra tas laikas, kuris praleidžiamas su šunimis po to kai netekau savo šuns, gavau kitą mažulį, kuriuo dar ir dabar džiaugiuosi

Nereikia tiek laukti, o jūrų kiaulytė ar žiurkėnas pvz. mane tik nervintų, nes nemėgstu graužikų. Šuo geriausiai padeda išgyventi šuns netektį, nes atsiranda visi tie rūpesčiai kurie buvo ir nebėra tuštumos, atliekamo laiko, kuris buvo skiriamas šuniui vedžioti. Nevedžiojamas gyvūnas vietoj vedžiojamo neužims viso to laiko ir neatstos šuns. O metus laukt, kad įsigyt kitą šunį nesąmonė, kam save skaudinti tiek laiko. Mano draugė kai neteko savo šuniuko, verkdavo kiekvieną šunį kieme, pavadėlį, gyvūnų parduotuvę, veterinariją pamačius, viskas jai primindavo jos mirusį šuniuką ir taip skaudu ir tuščia buvo, kad negalėdavo sulaikyt ašarų. Man jos pagailo, atvedžiau jai priglaustą benamį ir padovanojau. Ir ką gi ašaros baigėsi, prasidėjo rūpestis nauju šuniuku.
Man po pitbuliuko mirties irgi buvo sunku labai, negalėjau žiūrėt į jo daiktus, nenorėjau grįžti namo, nes žinojau, kad jis nebepasitiks, o ir vaikščioti bet kur be šuns juk neįdomu, o kai praeina kas nors su šuniu tai nors kauk kaip skaudu. Nusprendžiau neskaudinti savęs ir įsigijau kitą. Tikrai nelaukiau net kelių mėnesių.

Baxiukas rašė:
>patarčiau dabar nepirkti šuns gal po metų gal po pusės. Patariu nusipirkti jūrų
>kiaulytę, žiurkėną, na kas nebūtų susijes su šunimi. O pokiek laiko į šeimą priimti
>šunį.