Kokiu būdu gavote savo mylimą augintinį?

Papasakosiu savo istoriją, kaip įsigyjome Uosį (jorkšyro terjerą).
Viskas prasidėjo nuo Šventosios (miestas prie jūros). Kai ėjome į namelius, matėme kaip žmonės augina tris šunis: du jorkai ir vienas kinų kuoduotasis. Taigi, kitą dieną jau turėjome išvažiuoti namo. Norėjome paklausti, iš kur gavo jorkšyriukus. Kai nuėjau prie jų namelio, ten jų nebuvo. Taigi, grįžau. Jau važiavome namo, bet pastebėjome, jog žmonės jau yra. Tad nuėjome. Kalytė tai pirkta liktais iš Latvjos, o kitas jorkšyriukas - liktais jos sūnus. Bet ji paaiškino, jog jos vyro sesuo (liktais sesuo) veisia šuniukus: jorkšyro terjerus ir maltos bišonus. Mes paprašėme veisėjos numerio ir moters numerio su kuria kalbėjomės. Padėkojome ir išvažiavome. Mašinoje aš zyziau, kad noriu šuniuko, bet tėvai neleido. Taip praėjo visa vasara. Atėjo ruduo. Aš vėl ėmiau zyzti šuniuko. Tėvai paskambino veisėjai ir paklausė, ar ji turi šuniukų. Ji turėjo 10 parų šuniukų. Tada kitą dieną paskambino vėl veisėjai ir susitarėm, jog rytoj atvažiuosime pasižiūrėti šuniukų. Atėjo rytojus. Mes dar ieškojome skelbimuose kitų šuniukų taip pat esančių Kaune. Suradome, paskambinome ir važiavome į Kauną. Pirma nuvažiavome kitų šuniukų, ne tų kur tos veisėjos. Moteris atvežė savo šuniukus, bet tėvai tikrai svėrė apie 3kg, o mes norėjome kuo mažesnio jorkšyriuko. Taigi, važiavome pas tą moterį. Nuvažiavome, pasikalbėjome ir... rezervavome šuniuką! Taigi, reikėjo laukti truputį mažiau negu 2mėn. Na o kai praėjo jie, aš buvau mokykloje, o tėvai važiavo pasiimti šuniuko. Štai taip įsigyjome Uosį Tik čia dar sutrumpinta istorija

Ralfa pamaciau gyvunu globa.lt ir negalejau atitraukt nuo jo akiu isimylejau is pirmo zvilgsnio pakalbejau su vaikinu ir nusprendem ji pasiimt

aš per savo gimtadieni labai norėjau suns,ir kai užbukčiau žvakutes aš sugalvojau suns,ir po kokio mėnesio pamatau lakstanti suni musu sodose o tada reikėjo mano broliui palideti mane i stotele,ir mes išejome jis jau buvo prie kaiminu bet kai pamate mus jis pribėgo ir ėjo su mumis iki stoteles ir mano broli namo,mes ji pasiemem kol mama gryš namo,bet kai aš grįžau močiute ant musu reke
,bet vistiek mes su juo buvom paskui gyžo pasake,gerai bet mums reik išgsabinti skelbimus,bet mes to nepadarem ir taip liko bingo pas mus

Aš seniai norėjau nykštukinio pinčerio (prieš 4 metus). Gaila ne tuo metu užsimaniau, nes tada buvo šunų bumas. Visi kas madingi turėjo turėti šunis(ypač pinčerius). Todėl kainos buvo didelės. Aišku norėjom pirkt be dokų, bet kad be jų 700lt kainavo, o tėvai man už tiek tikrai šuns nebūtų pirkę. Tada man po kiek laiko nupirko pekiną. : )

Senai prasiau Kad nupirktu Jorka.Nuvaziavom i Turgu matem Labai ju daug bet rado graziausia.Ir ji isirinkom Beje buvo labai nebrangus tik 500lt

Doros atsiradimo istorija labai ilga... Ją susirado internete iš skelbimo, Dorą parsiveze mamos bendradarbe. Jei Dora nepatiko nes buvo labai triuksminga tada mes sugalvojome ją padovanoti giminems jie tokio suns labai norejo Bet galbut Dora patyre didelį stresą perėjusi per tiek daug šeimininkų. Ji pradėjo neprognozuojamai elgtis, pulti ant mažų vaikų darėsi pikta ir tada jie sugalvojo ją užmigdyti bet mes ją priglaudėme, laikinai mama liepė dėt skelbimą į internetą nes jau turėjom vieną šunį susidomėjusių buvo be galo daug, bet kai man paskambindavo pasakydavau kad jau ją pasiėmė pamažu ir mama prie jos prisirišo ir nuo tada ji gyvena pas mus kaip lygiateisė šeimos narė. Praėjus streso laikotarpiui ji tapo labai draugiška. Šitokia Doros atkeliavimo istorija

Mikis buvo rastas žiemą, labai sušalęs... Jis atkeliavo į mūsų namus visai netikėtai... Taigi, šaltą žiemą, važiuodamas mano tėtis pastebėjo jį sušalusį, drebantį, ilgai neėdusį. Mikis jusdamas šilumą pats įšoko į mašiną, o kai reikėjo jį iš ten ištraukti, jis urzgė, nes nenorėjo daugiau pajusti to verenčio šalčio. Kamuojamas bado jis buvo pasiryžęs ėsti viską, nereikėjo išrinkinėti ir pnš. Man tada buvo tik treji, bet kai Mikis atkeliavo į mūsų namus aš niekada nepamiršiu ir tai puikiai atsimenu, bet tik tą dieną... Mes prie jo prisirišome, beprotiškai pamilome. Veterinarai spėja, kad kai parsivežėme jį jam buvo apie trys metai. Likusį savo gyvenimo laiką (po parsivežimo) Mikis nugyveno puikiai. Bet ta širdies liga... Kovojome su ja, nors jis jau buvo senas. Kai liga įsismarkavo buvo galimi tik vieni vaistai, bet jie galėjo gyvenimą pratęsti tik vieniems metams... Neturėdami kitos išeities mes pasirinkome juos, taigi, lygiai po metų mes netekome Mikio. Nors dar stengėmės kovoti - lašalinės ir pnš., bet tai nepadėjo. Tą pačią dieną po veterinarų (gydymo), grįžusi iš mokyklos Mikį radau ant mamos kelių, jau su sustojusia širdele. MIKIS BUVO NUOSTABIAUSIAS ŠUO KOKĮ KADA BUVAU SUTIKUSI... Na, jis labai panašus į cvergpinčerį, tai mes domėjomės šia veisle ir anksčiau. O praėjus kelioms dienoms po Mikio mirties mes tokį ir įsigijome.

Mykolas pats atėjo pas mus,o katės per kates

Man šinšiliukę padovanojo per kalėdas, o katės prašiau jau kiek metų, tai tėvai neišsikentė ir nupirko.

per skelbimus ir nuvaziavome ir pasiemem is zmoniu