Beglobiams gyvūnams paaukota: 2898.95 Lt
Kaip gali prisidėti?
Priminti slaptažodį    Registruotis
Diskusijų forumai
TitulinisDiskusijosBone.ltInterviu su Bone.lt lankytojais

Interviu su Bone.lt lankytojais



PawlyzaS
Žinučių: 19869
Ką norėtum matyti atsidūrusį šioje skiltyje kitą savaitę? Pagalvojai, ką verta iškamantinėti? O gal tiesiog nori pasisiūlyti, kad interviu būtų paimtas iš tavęs pačio? Rašyk savo nuomonę čia ir galbūt jau kitą savaitę pamatysi išrinktojo vartotojo interviu.
Kaip veikia sistema? Labai paprastai. Daugiausią balsų surinkęs vartotojas atsakys į keletą klausimų
---------------------------------------------------------------------
Interviu ima RAMINTA (niekogero) ir IEVA (Ievukas13), ORCHA ir Co
2011-04-04 21:10:46
Liberty
Žinučių: 2726
Omg.. Kokia savimeilėėė...


Jorkiuksas :
>Is manes paimkit.. )
2013-03-10 16:01:20
Jorkiuksas
Žinučių: 79
Is manes paimkit.. )
2013-03-10 15:53:24
Elinga0417
Žinučių: 1823
Tikrai pritariu.


Ievukas13 :
>Manau būtų smagu ''atgaivinti'' šią temą.
>Viltux :
>>Lygtais ne
>>Ievukas13 :
>>>Ar vis dar vyksta šie interviu?
2013-03-10 13:17:44
Ievukas13
Žinučių: 11434
Manau būtų smagu ''atgaivinti'' šią temą.


Viltux :
>Lygtais ne
>Ievukas13 :
>>Ar vis dar vyksta šie interviu?
2013-03-10 13:15:27
Viltux
Ekspertas
Žinučių: 7469
Lygtais ne


Ievukas13 :
>Ar vis dar vyksta šie interviu?
2013-03-10 13:05:05
Ievukas13
Žinučių: 11434
Ar vis dar vyksta šie interviu?
2013-03-10 12:51:46
PawlyzaS
Žinučių: 19869
Wile

- Sveika. Taigi, papasakok trumpai, kaip tavo namuose atsirado Bruknė?
- Viskas prasidėjo nuo to, jog ilgus metus prašiau mamos šuns, kol ji pagaliau sutiko. Internete suradome skelbimą "Parduodami toiterjeriukai". Mamą visada žavėjo ši veislė, tad norėjo įsigyti būtent šios veislės keturkojį. Paskambino veisėjai ir susitarė, kad po kelių dienų šuniuką paimtų Kaune prie "Megos". Po kelių dienų išvažiavome į Kauną ir po poros valandų jau laukiau savo svajonės Kai pagaliau išvydau savo mažylę, buvau labai laiminga ir su nekantrumu laukiau, kada gi grįšime namo.
Brukniukas labai greitai pritapo mūsų šeimoje ir dabar jau nebeįsivaizduoju savo gyvenimo be jos.

- Ar Bruknė- pirmasis ir šiuo metu vienintelis laikomas gyvūnas jūsų namuose? Ką dar esu turėjusi prieš įsigijant Bruknę? O gal šiuo metu namuose ir be jos sukasi koks nors augintinis?
- Bruknė nėra pirmasis mano gyvūnas. Prieš ją dar turėjau tris sausumos vėžlius ir du triušius. Vėžliukai ir vienas triušis, deja, jau iškeliavę anapus...
Šiuo metu be Bruknės nieko daugiau neauginame, tačiau ateityje ketinu įsigyti žuvelę. Nebūtinai auksinę, tiktų ir sidabrinė

- Sakyk, o kas įtakojo tokį tavo apsisprendimą, kad būtent pasirinkai tokios veislės keturkojį?
- Na, mano mama seniai norėjo tik tokios veislės šuns, o man nelabai ir rūpėjo, kokios veislės keturkojis tai bus- svarbiausia norėjau tiesiog mažo šuniuko...

- Papasakok trumpai mums apie šią veislę- kokie jos pliusai, kokie minusai ir kt...
- Pagrindiniai pliusai būtų, kad tai be galo draugiški, labai ištikimi ir itin mylintis savo šeimininką šunys. Minusai- gana triukšmingi, nes nevengia paloti, kaip aš sakau- 'drebaliukai', be to, dažnai prisigalvoja įvairiausių šunybių

- Kad jau prakalbai apie niekšybes- šunybes, sakai, kokių yra prikrėtusi Bruknė. Kuri buvo tokia pati pačiausią, kurią įsiminsi ilgą laiką?
- Labiausiai išgąsdinusi šunybė buvo bėgimas per gatvę. Kažkas susišvietė Bruknės galvelėj ir ji staiga pasuko gatvės link. Laimei, aš ją pagavau ir viskas laimingai baigėsi... O šiaip tai ji daug šunybių yra prikrėtusi- suplėšiusi begalę maišų, nė vienas pasivaikščiojimas praktiškai neapsieina be išpurvintų drabužių. Bet, be visų šių išdaigų, Bruknė nebūtų Bruknė.

- Sakyk, jei dabar tektų rinktis, kokios veislės keturkojį įsigytum? Ar apsistotum ties rusų toiterjerų, ar šį kartą tavo pasirinkimas būtų kitoks?
- Šį kartą rinkčiausi ne rusų toiterjerą, o savo svajonių šunį labradorą. Bet Bruknytė neleistų antro šuns- baisiai užpavydėtų..

- Tikriausiai girdėjai apie šiuo metu svarstomo įstatymo dėl 'agresyvių' veislių šunų uždraudimo pataisas. Kaip į tai reaguoji tu? Ar manai, kad toks įstatymas yra pagrįstas ir kovinių veislių uždraudimas sumažins nelaimingų atsitikimų, susijusių su gyvūnų elgsena, kiekį?
- Esu visiškai prieš šį įstatymą, nes ne visi šių veislių šunys yra "žudimo mašinos", kaip kad atrodo kitiems žmonėms. Tiesiog šių šunų nevertėtų pirkti pradedantiesiems ir reikia griežtai, bet teisingai nuo pat pradžių dresuoti. Mano nuomone, nelaimių nemažės, nes žmonės nemoka elgtis su gyvūnais ir bet kokios veislės įsiutintas šuo gali pulti.

- Sakyk. ar nesvajoji su Brukne kada nors sudalyvauti kokioje nors parodoje, varžybose? Galbūt sportuojate kokį nors sportą, rimtai užsiiminėjate dresūra? Papasakok, ką judvi veikiate.
- Parodos man pačiai nelabai patinka, be to, Bruknė be dokumentų, tad ir negalime jose dalyvauti . Neseniai Bruknę pradėjau mokinti šokinėjimo per kliūtis, na ir visai neblogai sekasi, nors su tuo jokių vilčių dalyvauti varžybose nesiejame. Abidvi mėgstame praleisti laiką gryname ore, daug vaikščioti ir žaisti su kamuoliuku. Gaila, kad orai šaltėja ir nebegalėsime taip ilgai vaikštinėti lauke...

- O ar judvi aktyviai dalyvaujate Vilniaus miestelėnų rengiamuose susitikimuose? Galbūt ir esate laimėjusios kokiose nors susitikimų metu rengtose rungtyse?
- Esu dalyvavus tik viename susitikime, nes į kitus atvykti trukdo atstumas ar jau seniau suplanuotas laikas. Tas vienintelis susitikimas vyko Antakalnyje, šią vasarą. Bruknė laimėjo "Grečiausio šuns" rungtyje antrąją vietą.
Bruknė taip pat dalyvavo savo draugo Bonio gimtadienį, kuriame laimėjo antrą vietą parodoje ir geriausio triuko apdovanojimą.
Prižadame, kad pasitaisysime ir kitą vasarą sudalyvausime ne viename susitikime

- Sakyk, kokių svajonių, susijusių su šunišku pasauliu, turi? Galbūt norėtum dar vieno ar kelių augintinių? Nuosavo veislyno? Pasidalink savo svajonėmis su mumis visais...
- Turiu daug svajonių susijusių su šunų pasauliu. Norėčiau būti veterinare, turėti antrą šunį, įkurti mopsų ir basendžių veislyną. Taip pat sudalyvauti canicross'o varžybose. Tikiu, kad vieną dieną viena iš šitų svajonių išsipildys. O kol kas tiek.
Ačiū, kad skaitėte...

O mes sakome ačiū, kad atsakinėjai į šiuos klausimus. Linkime sėkmės, tikėjimo, ir užsispyrimo, ir tavo svajonės tikrai ims ir išsipildys

Tad tiek naujienų, mielieji, šiam kartui. Iki sekančių, viens po kito keliaujančių ir savo eilės vis laukiančių susitikimų!
2012-01-03 10:09:15
PawlyzaS
Žinučių: 19869
Asta

- Sveika, Asta. Tai gi, sakyk- nuo ko viskas prasidėjo? Kodėl nusprendei auginti būtent šunis? Kodėl ne katės, ne žiurkėnai, ne jūrų kiaulytės, ne žuvytės ir pan.?
- Sveiki. Na, negaliu sakyti, kad auginu tik šunis, namie yra ir kačių, tačiau jos daugiausia tik dėl pelių "pravaikymo". Tuo tarpu šunys man visada buvo prie širdies: tiek kaip kompanionai, tiek kaip sargai, tiek kaip bičiuliai. Jie ir šiaip judėjimo į šeimą atnešė, nes, priešingu atveju, tiesiog sėdėčiau su katinu ant kelių ir snūduriuočiau. Be to, šunų akyse visada mačiau ištikimybę, gerumą ir begalę kitokių gerų savybių, ko kažkodėl nepastebiu katėse...

- O nuo kada apskritai pradėjai domėtis gyvūnų pasauliu? Kelių metų būdama turėjai pirmąjį savo augintinį?
- Gyvūnais domėtis pradėjau jau tikriausiai nuo pat mažų dienų, kai dar kalbėt nemokėjau, o rankiojau visokius vabalus ir muses, visiems po nosimi kišdama ir rodydama, kaip gražu. Šunys ir katės mane supo nuo mažens, o kadangi gyvenau ir gyvenu kaime, tai gyvulėlių netrūko. Todėl stengiausi apie visus domėtis. Juk surandi iškritusį iš lizdo ar sužeistą paukštį ir automatiškai bėgi rinkti informacijos, ką daryti, kad jį išgelbėt. Be to, pats pats pirmiausias tikras augintinis, ko gero, buvo voras kryžiuotis, kambario kampe gyvenęs ir musėm mitęs. Į mokyklą, kiek pamenu, tuo metu dar nėjau, tad buvau, greičiausiai, kokių penkerių- šešerių metų...

- Kiek žinau, keli tavo šunys yra priglausti gatvinukai. Ar nebuvo baisoka priimti gyvūną tiesiog iš gatvės?
- Taip, du mano šunys yra gatvinukai. O dėl baimės, hm... Iš tikrųjų, tai jos nebuvo. Tiksliau, ne apie tai galvojau. Paprasčiausiai, pamatai šunį, pagalvoji, iš ko darysi būdą, tada šunį už keteros ir tempi namo . Tiksliau, tempt net nereikėdavo, nes jie patys eidavo iš paskos. Dėl Aros bijojau to, kad buvo stipriai sužalota galva ir krūtinė, tad baimė buvo ta, kad kaukolė nebūtų pažeista. Su Pupa, mažąja gatvinuke, kažkaip viskas natūraliai gavosi. Dar kitas dalykas, apie tas baimes nepagalvoji tol, kol tau nepasako kažkas iš šalies: ”o jeigu tas šuo būtų sergantis? Pasiutęs? O tu bėgi ranką atkišus su duonele...” Na, bet kas buvo, tas buvo. Nė kiek nesigailiu, kad ir kas nutiktų. O progai pasitaikius, ko gero, atsirastų vietos ir dar vienam...

- O kaip į savo gaują naujokę priėmė Pipiras su Ara? Nebuvo kautynių, nesipyko tarpusavyje?
- Kai namuose atsirado Ara, tai Pipiras ją priėmė labai draugiškai, tik didžioji meškutė su senbuviu kiek grubi, tad neleidžiu įsijaust- visgi, gabaritai labai skirtingi, o traumų nesinori. Su naujoke Pupa irgi viskas gražiai, Pipiras kaip su dama, o Ara... Na, su Ara tai tinka tas posakis :"nieko nepadarysi - bobos". Susitiko, susipešė, jeigu vieną išsivedi- kita klykia... Tačiau laikui bėgant, vieni prie kitų priprato, ir dabar esam viena didelė, darni šeima.

- Kadangi jau palietėme beglobių gyvūnų tema, negaliu nepaklausti vieno klausimo- koks jausmas apima radus priklydėlį? Nerimas, baimė, nežinomybė, pyktis ant žmonių, kaip jie taip gali elgtis su augintiniu?
- Būtent viskas kartu, ką ir paminėjai... Pamenu, grįžtu iš darbo anksčiau nei paprastai, vasara, šilta, žiūriu televizorių ir valgau. Staiga į kambarį įbėga tėtis ir sako, kad kažkas iš mašinos išmetė šunį. Tada apėmė jausmas, kurio net nemoku apibūdinti... Mečiau visus savo darbus ir nubėgau pažiūrėti. Vaizdas buvo tiesiog kraupus- pakelia bėga šuo, iš paskos- gauja vaikų, važiuojančių dviračiais ir mėtančių obuolius į vargšą keturkojį... Aišku, kur nebus pikta... O šuo nestovėjo- kojos ilgos, tai tas pabėgėja kiek į šalį ir žiūri į vaikus. Pasigyriau tada mamai, kad pasigausiu šunį ir bus mano. Atsakymas, kurio sulaukiau, aišku, buvo neigiamas- gi gal kuo nors serga... Tačiau dėl visa ko paprašiau, jog pažįstamiems medžiotojams perduotų, kad tas šuo jau mano ir nemėgintų šauti (sakė, jie pamatę juokėsi, kad rado, ko ieškot). Bet pati niekur jos nemačiau, tik žmonės minėjo matę paupy, tačiau šuo buvęs per bailus, kad pagautų. Taip ir prabėgo kelios dienos... Tačiau vieną dieną, besėdėdama ir bežvejodama prie namų, išgirdau kaimynę pyptelint. Pirma toptelėjusi mintis ir buvo – šuo. O tas jausmas, kai pamačiau tai, ko seniai ieškojau- neapsakomas... Pasigriebiau duoną, skirtą karpiams, ir nulėkiau pievom pas ją- pašėriau mažąją, paglosčiau, ir visai ji nebuvo baili. Beglostydama ją staiga pamačiau, jog mano ranka kruvina... Pasirodo, kad jos galva buvo nemenkai sužeista. Dar viena žaizdelė buvo ir krūtinėje. Savaime aišku, kad pats šuo nebuvo gražus - visa sukūdęs, o dar ir sužalotas. Bet paleisti jos taip ir nesugebėjau. Labai pikta dėl tokių padarų kaip tie žmonės, kurie gali be jokios sąžinės graužimo mesti šunį lauk. Ech, išsiplėtojau per daug pasinerdama į prisiminimus... Trumpai sakant - svajok ir svajonės pildysis. Juk kažkada norėjau didelio šuns, na va, ir turiu dabar... O dar kai grįžtant iš darbo keliu atšliaužė ir naujokėlė Pupa, tai užsipildė tas mažas džiaugsmo trūkumas, kad dabar dar turėsiu ir tokį šunį, kurį galėsiu laikyti kambaryje... Tai gi, pyk nepykęs, o daryk tai- ką gali padaryti. Jeigu yra galimybė padėti silpnesnei būtybei, tai kodėl gi ne? Ara yra man išgelbėjus gyvybę du kartus, tai kaip tokio šuns galima nemylėt? Kaip galima gailėtis, kad jį priglaudei? O tiems, kurie sugeba išmesti į nežinią savo augintinį galiu palinkėti, kad patys patirtų tą jausmą, kurį patiria jų augintiniai. Gal tada prieš darant kažkokią nesąmonę ranka ir sudrebės, apkabinsi savo augintinį ir atsiprašysi už savo mintis...

- Pakalbėkime geriau apie ką nors liksmensio... Sakyk, kokių gi niekšybių yra prikrėtę tavo augintiniai?
- Kad aš tų jų niekšybių net nepavadinčiau niekšybėm... Pipiras būdos apšiltinimą buvo išdraskęs, todėl pilnas kiemas buvo jūros putos gabaliukų, tačiau šiaip jis geras vaikas. Ara tokia į mane labiau panaši - nelaimėlė. Tai rupūžę pasigavus bučiavo, o paskui baisiai sirgo, tai vištą išsitraukė per voljero apačią ir "sužaidė". Kartą, kai buvom miške, pažaidėm slėpynių, palakstėm ir prieš važiuojant namo, nepaisydama mano riksmo, nulėkė į kažkokią provėžą (kurios turinys buvo neapsakomai šlapias) ir ten klestelėjo. Aišku, iki pusės buvo visa juoda, tai ieškojom šaltinėlio, kad mergelę išskalbt. Tačiau, ji, kaip ir Pipiras, visumoje geras vaikas, nepiktybinis, taip sakant... O štai Pupa buvo pavogus iš mamos lėkštės vištos kulšį, sudraskius spragėsių porą krepšiukų ir išsėjus po kambarį, kojinių prisivagia. Vieną kartą netikėtai grįžus namo, radau ją miegančią ant stalo, aišku, ji buvo labai nustebus, kad kažkas ne laiku grįžo, šleptelėjo ant grindų... Kai tik atsirado, buvo ir pabėgus kartelė- spėjam, kad ieškoti tų, kas ją išmetė. Ėjo tada Asta rėkaudama tamsų vakarą ieškot, kritinėjo į pusnis, bet sugrįžo šunytė namo... Tai gi, apibendrinus galiu pasakyti, kad būna ir baisiau, mano "vaikai" dar geri

- O kuris iš visų trijų augintinių yra gaujos vadas? Kaip šunys tarpusavyje nusistato hierarchijos principus? Ar vyriausias amžiumi reiškia ir lyderis gaujoje? O gal tikru lyderiu yra vienintelis vyriškos lyties augintinis namuose?
- Vadas esu aš, o ne kuris nors augintinis. Kiekvienas būna atitinkamai papurtytas už niekšybes, prieš darant kokią nesąmone visada ”pagaunu” šuns žvilgsnį, lyg būtų klausiama "ar galiu?". Pipiras jau senukas ir prieš jaunesnes mergeles savo jėgos nedemonstruoja. Jis turi savo teritoriją, bandymų, ar prie savo bliūdo prileis kitą, taip pat nedarau, nes tiesiog nematau tam reikalo. O tarp šunų gal Ara būtų lyderis- ji savo jėga kitus nurungtų, o ir jos žvilgsnis labai skvarbus. Gal negerai darau, kad neleidžiu išsiaiškint hierarchijos, bet nematau tam reikalo. Žinau, kad lauke gyvenantiems šunims pasileidus jie vienas kitam į gerkles tikrai nekibs, o Pupa išvis taiki pana- jau kurį laiką apie namus laksto be pavadžio, ir prie kitų pribėga tik pasibučiuot.

- Šiuo metu augini mišrūnus, o ar nesvajoji kada nors įsigyti grynaveislį, kilmingą šunį? Kokios veislės tai šuo būtų?
- Visada svajojau apie bulterjerą arba čekoslovakų vilkšunį. Vienas žavi tiek savo charakteriu, tiek unikalia išvaizda- linksmesnių akių, atrodo, nėra... O vilkšunis keri savo išvaizda - dievinu vilkus, o čia trys viename: ir vilkas, ir šuo, ir bičiulis.

- O ar turi kokių nors svajonių, susijusiu su šunišku pasauliu? Gal norėtum patapti iškilia veisėja, teisėja, o gal turėti savo nuosavą mažą prieglaudėlę?
- Nei teisėja, nei veisėja, nei daugintoja būti nenorėčiau, palikim tai protingesniems . Prieglaudėlės vizija galvoj visada yra, tik gal trūksta kažkokio pastūmėjimo, kaip iš tos reklamos apie "Milka" karvutę, kuri moka švelniai niuktelėti... va tokios karvutės man ir reikia- kad viskam paragintų ir visur į priekį pastūmėtų...

- Tai sakyk, ar visgi tiesa, kad šuo- geriausias žmogaus draugas?
- Taip, tai visiška tiesa ir nenuginčijamas faktas. Tegul man nors vienas pasako, kad šitas gyvūnas yra jį išdavęs (nekalbanta apie svetimus šunis- omenyje turiu namuose auginamą keturkojį). Kaip kai kurie sako, kad ant vienos peties velnias, ant kitos angelas, tai vat prilyginčiau juos su kate ir šunimi. Te nesupyksta kačių mylėtojai, tiesiog katės pasitikėjimo man nesukelia...

Dėkojam Astai už tokį nuoširdų ir visiškai atvirą interviu, o su Jumis, mūsų gerbiami skaitytojai, susitiksime kitą kartą!
2012-01-03 10:08:33
PawlyzaS
Žinučių: 19869
SniegeVestuke

Sveika, Ema. Tai gi, visiems tikriausiai įdomu, kaip gi tavo namuose atsirado Sniegė?
- Vieną dieną mes vaikščiojome su tėvais po Aleksoto turgų Kaune. Buvo Sekmadienis - kaip aš sakau- šuniukų diena. Mes žiūrinėjome šunelius, nes jau labai seniai zyziau mamos, kad nupirktų. Pamatėme pekiną, bet mama tuomet nė nestabtelėjusi nusitysė mane toliau. Ėjom ėjom, ir staiga prieš savo akis išvydome mažus, mielus, baltus ir kudluotus kamuoliukus, pupsinčius mašinos bagažinėje... Mes priėjome prie jų, o tada aš vos ne verkdama mamos maldavau, kad nupirktų. Mama ilgai dvejojo, tačiau, kai paėmiau mažą mergytę į savo rankas ir ji man iškart pradėjo laižyti veidą, supratau, kad tai šuo, su kuriuo tiesiog nebegaliu išsiskirti...

- Ar Sniegė- vienintelė šiuo metu jūsų namuose esanti augintinė?
- Kad ir kaip bebūtų gaila, bet taip, ji šiuo metu- vienintelė augintinė...

- Sakyk, Ema, kodėl gi pasirinkai būtent tokios veislės keturkojį draugą?
- Tiesą sakant, tai net nežinau... Galbūt, pakerėjo šios veislės neapsakomas grožis...

- O ar Sniegė- pirmoji tavo augintinė? Ar esu turėjusi kokių nors gyvūnų dar prieš ją įsigijant?
- Ne, Sniegė nėra nepirmoji mano augintinė. Prieš ją dar turėjau dekoratyvinį nulėpausį triušį, vardu Striksė (Virtualus jos kapelis http://www.gyvunukapines.net/PhotoGalleryZoom/gallery.htm 62 nuotrauka)...

- Kada apskritai tu pradėjai taip domėtis šuniškuoju pasauliu? Ar tik įsigijusi Sniegę ir atradusi šią svetainę? O gal domėjimasis lojančiais keturkojais atsirado dar anksčiau, prieš įsigijant šunį?
- Hm, ko gero, kad tik įsigijus Sniegę… Nors apie šunį svajojau jau nuo penkerių metų…

- Na gi, papasakok patį patį įsimintiniausią įvykį, pačią didžiausią šunybę, kurią tau yra iškrėtusi Sniegė.
- Šunybių buvę labia daug, bet, tikriausiai, pats įsimintiniausias įvykis yra tas, kai ji pavogė mano žieminę pirštinę! Tačiau, šuo suprato, kad mano rankoms šalta, ir neilgai trukus, grąžino ją atgal.

- Ar judvi su Sniege dalyvaujati kokiose nors varžybose, parodose? Ar lankose svetainės klubo renkiamus susitikimus?

- Na, déjà, Sniegė be dokumentų, tad parodos yra tik svajonė… Varžybose taip pat nedalyvaujam, o į susitikimus vis nepavyksta nuvykti, nes vis kas nors pakiša koją…

- O jei dabar tektų rinktis, kokį šunį įsigyti, ar pakeistum savo sprendimą, ar vistiek pirktum vakarų škotijos baltąjį terjerą?
- Tikriausiai, vis tiek rinkčiausi šią veislę. Na, o jei išsikraustyčiau gyventi į nuosavą namą, tai dar norėčiau įsigyti ir Kaukazo aviganį…

- Iš kur semiesi žinių tinkamais augintinio prižiūrėjimo klausimais? Skaitai straipsniu internete, klausai daugiau prityrusių šioje srityje, o gal didžiausios pamokos yra būtent iš savų klaidų?
- Bone, bone ir dar kartą bone. Būtent čia bendrauju su daugiau patirties turinčiais ir jų dažnai klausau… Taip pat, kartais pabendrauju su Rokoko ir Fonema veislynų savininke.

- Sakyk, Ema, ar turi kokių nors svajonių, susijusių su 'šuniškuoju' pasauliu? Ar svajoji savo ateitį susieti su šunimis?
- Pirmiausia, tai norėčiau dar vieno vestuko... Dar labai norėčiau Kaukazo aviganio, samojedo, šarpėjaus, čiau čiau ir t.t. Trumpai tariant, norėčiau visų veislių „zoologijos parko“.

Dėkui Emai už atsakymus, linkime, kad išsipildytų visos jos svajonės, o jums, ištikimiausi mūsų skaitytojai, sakome iki kito karto!
2012-01-03 10:08:10
PawlyzaS
Žinučių: 19869
Kotryna

- Sveika, Kotryna. Na gi, papasakok, kaip tavo namuose atsirado mažasis Tukas?
- Sveiki. Tai gi, jau nuo vaikystės svajojau apie keturkojį draugą ir kai tėtis prieš 10-ąjį mano gimtadienį užsiminė apie galimybę įsigyti naują gyventoją, man to ir tereikėjo, kad knygose pradėčiau ieškoti sau tinkančio šuns…

-Tai, kaip suprantu, Tukas yra pirmasis tavo augintinis?
- Ne, jis ne pirmasis augintinis, bet pirmasis šuo. Pats pirmasis mano augintinis yra katinas mišrūnas, vardu Pūkis.

- O ar be Tuko namuose šiuo metu dar laikai kokius nors augintinius?
- Taip, šiuo metu pas mus vis dar tebegyvena minėtasis katinas Pūkis. Jiedu su Tukiu kaip tikri broliai…

- Sakyk, kodėl pasirinkai būtent tokios veislės šunį?
- Nepaslaptis, kad kartu su tėvais ilgai diskutavome, kol galų gale nutarėme, koks šuo būtų idealiausias mūsų šeimai. Pirma reikėjo atsižvelgti į tai, jog mama su mintimi įsigyti naują gyventoją sutiko tik tada, jei šuo būtų iš mažųjų veislių ir mažai šertųsi. Tuomet įvariose knygose bei internetinėse svetainėse ieškojau ir radau daug informacijos apie Vakarų Škotijos baltuosius terjerus. Jie visiškai atitiko mamos reikalavimus. Na, o kai gatvėje sutikome moterį su linksma ir draugiška šios veislės atsotve, dvejonių nebeliko…

- Vakarų škotijos baltasis terjeras- koks tai šuo? Trumpai apibūdink šią veislę...
- Tai labai draugiška, linksma, energinga ir supratinga veislė. Širdį atveria tiek vaikams, tiek suaugusiems ir be galo prisiriša prie šeimininko.

-Kotryna, nagi, papasakok patį patį įsimintiniausią įvykį, pačią įsimintiniausią šunybę, kurią yra iškrėtęs Tukas.
- Pačios pačiausios negalėčiau įvardinti, nes nuo to laiko, kai Tukas atsirado mūsų namuose, jų buvo begalė, bet viena iš įsimintiniausių buvo kartą per pasivaikščiojimą. Kaip kasdieną mes ėjome pasivaikščioti po parką, bet šį kart pasirinkome retą maršrutą- į pajūrį. Kadangi buvo ruduo, o prie jūros žmonių nesimatė, tai gi atsegiau Tuką nuo pavadėlio, kad galėtų pasibėgioti. Iš pradžių viskas ėjosi kaip per sviestą, bet staiga jis kažką išgirdo ir nosies tiesumu nėrė į mišką. Dar bandėm jį pasivyti, bet nebuvo šansų. Jau praėjo gera valanda, kai jo ieškojau, tik staiga sulaukiau skambučio iš namų, kad Tukas sau tvarkingai, kaip niekur nieko, per visą parką parpėdino namo. Tą dieną žuvo turbūt daugiausia nervų ląstelių mano gyvenime…

- Sakyk, ar su Tuku dalyvauji kokiose nors varžybose, parodose? Ar lankai svetainės klubo rengiamus susitikimus?
- Na, parodose mes nedalyvaujame ir nuo varžybų susilaikom, bet apie susitikimus kita šneka. Nuo to laiko, kai prisijungiau prie šios svetainės, nepraleidau dar nė vieno Palangos klubo susitikimo.

- Iš kur semiesi patirties šunų auginimo klausimais? Gal močiutės palėpėje radai kokį stebuklingą indą? Gal bendrauji su veisėjais, ar tiesiog skaitinėji forumuose, diskutuoji ir taip įgiji naudingų žinių?
- Iš pradžių kaip kokia beprotė kirtau visas, apie šunis parašytas, knygas iš eilės. Vėliau nusprendžiau taip neapsisunkinti ir iš įvairių internetinių puslapių išsirankiojau sau reikalingą informaciją. Na, o dabar viskas ateina per pokalbius su įvairiais šunų augintojais.

- Ar turi kokių nors svajonių, susijusių su 'šuniškuoju' pasauliu? Jei taip, pasidalink jomis su mumis…
- Na, turbūt apskritai didžiausia mano svajonė yra turėti Berno zenenhundą. O toliau jau norėtųsi su juo dalyvauti įvairiose parodose, varžybose, žodžiu, tai būtų šuo visiška Tuko priešingybė…

- Ko palinkėtum svetainės lankytojams besibaigiančios vasaros proga?
- Ko galėčiau palinkėti? Na, pirmiausia, tai labai mylėti savo šunėkus, lepinti (bet ne per daug) ir vasarai pasibaigus neužmikti žiemos miegu ir toliau būti aktyviems!

Dėkojame Kotrynai už linkėjimus, atsisveikiname ne tik su ja, bet ir su jumis! Iki rudens, kolegos!
2012-01-03 10:07:49
PawlyzaS
Žinučių: 19869
Ema

- Sveika, Ema. Sakyk dabar mums, prieš kiek metų užsikrėtei šiuo kinologijos virusu? Kada gi pradėjai domėtis šunimis?
-Sveiki. Šunimis pradėjau domėtis tada, kai nusipirkom Vanilla. Tiesa, šis šuo buvo tėčio užgaida... Kai jai suėjo 9 mėnesiai, pradėjau kartu su tėvais važinėti į parodas ir tada užsikrėčiau šiuo virusu...

- O kodėl būtent šunys? Ar niekada nepagalvojai, nesusimąstei, kad gal geriau auginti kates, triušius ar kitus gyvūnus?
- Šuns norėjau jau labai seniai. Tik man jo, žinoma, niekas nepirko. Kodėl ne katė? Hm, kačių aš laba, turiu omeny, LABAI nemėgstu... Triušio kažkada norėjau, tačiau mama tam priekaištavo ir prieštaravo, neva, jie labai smirda...Tad leido auginti tik žiurkėną. Jų turėjau net visus du, kurių pilnai man užteko. Taip pat turėjau sausumos vėžlį, tačiau nežinojau, kad jam reikia tiek daug priežiūros ir jis man labai greitai nusibodo...

- Ar dabartiniai keturkojai- vieninteliai šiuo metu turimi tavo augintiniai?
- Taip, turiu tik du dobermanus ir cvergšnaucerį. Na, nebent užskaitytumėme pakampėmis lakstančius vorus, muses ir uodus

- Kiek žinau, aktyviai dalyvauji šunų parodose. Kokių didžiausių pasiekimų šioje srityje turi tu ir tavo augintiniai? Kokių ateities planų turi- galbūt svajoji ar ketini sudalyvauti Europinėse ar net Pasaulinėse parodose?
- Didžiausias pasiekimas su šunim, t.y. Vanilla iškovota BIG (Best in group) 1 vieta. Hendlerių konkursuose didžiausias pasiekimas oficialioje parodoje yra BIG 2 vieta, o neoficialiame susitikime- BIG 1 ir finale BIS (Best in show) 2 vieta. Esu taip pat buvusi ir dalyvavusi pasaulinėse parodose. Pasaulinėje parodoje Danijoje 2010 metais buvau žiūrovė. O Slovakijoj 2009 vykusioje pasaulinėje parodoje dalyvavo Vanilla, tačiau nieko nelaimėjome, nes konkurencija buvo didžiulė...

- Daugeliui jau nebe paslaptis, kad užsiiminėji Agility. Kada susidomėjai šia sporto šaka
- Agility susidomėjau visai netikėtai po to, kai viena draugė pradėjo jį lankyti. Vieną kartą po pamokų, neturėdama ką veikti, su ja nuvažiavau į treniruote. Kartu buvau pasiėmusį ir šunį. Gavosi taip, kad ta diena ir buvo mūsų pirmoji treniruotė, kuri buvo labai jau neplanuota ir netikėta...

- Sakyk, ar visi tavo šunys vienodai gabūs visose srityse? O galbūt vienas labiau pasižymi agility, kitam geriau sekasi parodose?
- Manau, kad visi mano šunys yra labiau protingi, o ne parodiniai. Šiuo metu parodoms labiausiai tinkama yra mano mažoji cvergiukė Mango. Ji taip pat vienintelė iš mano šunų sportuoja agility, su kitais tiesiog nebandžiau ir nėra galimybių išbandyti. Su dobermanais mes daugiau užsiiminėjam dresūra: IPO, ZTP ir t.t. Su Vanilla parodų maratoną jau baigėm, o su mažuoju dobermanu Vincu dar viskas tik priešaky

- Sugrįžkim atgal prie parodų temos. Dalyvaudama jaunųjų hendlerių konkursuose vis tiek kažko sieki. Sakyk, ar turi šioje srityje kokį nors autoritetą, į ką labiausiai stengiesi lygiuotis?
- Hm, iš pačių hendlerių nelabai kas ir yra mano autoritetas, bet bent po vieną savybę tikrai norėčiau turėti iš Martynos Paliulytės, Godos Jurgilaitės bei Urtės Tamaševičiūtės. O autoritetu parodose tikriausiai įvardinčiau Mano veisėją p. V. Avtuško.

- Visiems tikriausiai įdomu, koks gi didžiausias netikėtumas yra tau nutikęs parodoje? Gal bėgdama ringe pametei batą? Gal atsisegė suknelė ar susipynus kojoms esi pargriuvus?
-Uh, tai, kad visko labai jau daug įvyksta ir yra įvykę... Tai šuo užloja ant teisėjos, vieną kartą vidury hendlerių konkurso Vanilla sugalvoja visom keturiom užšokti ant manęs.. Kartą esu neplanuotai dalyvavus parodoje, hendlerių konkurse.. Buvo daugiau nei +30 o aš buvau atsikėlus šeštą ryto (kai buvo pakankamai šalta), kad padėčiau tėčiui statyti Vanillą (per ZTP) ir žinoma apsirengiau šiltus džinsus ir megztinį, o man pasiūlė nuvažiuot į parodą... Buvo taip sakyčiau lengvokai KARŠTA

- Ema, ar savo ateitį planuoji sieti su kinologiniu pasauliu?
- Taip, žinoma. Dabar man parodos ir šunys yra viskas. Dėl to net normalų gyvenimą esu paaukojusi ir nedarau labai daug ko to, ką būčiau dariusi, jei neturėčiau šunų...

- Pasidalink su mumis, kokių svajonių, susijusių su šunimis, turi?
- Svajonės.. Ech, jų tikrai labai daug.. Norėčiau turėti veislyną, tik dar nežinau kokios veislės... Norėčiau pramokti kirpti šunis (tiksliau, jau kažkiek moku, bet dar daugiau žinių, tik į naudą). Galbūt norėčiau turėti ir dar vieną, du, tris ar velnias žino kiek šunų ir taip pat norėtųsi dažniau laimėti parodose, bet gi taip nebūna, kad visada tu būtum pirmas. Na žodžiu, svajonių labai labai daaauuuug.

Tad palinkėkime Emai, kad išsipildytų visos jos svajonės, o su jumis, gerbiamieji, susitiksime jau nebegrietai- tik Liepos pabaigoje!
2012-01-03 10:07:28
PawlyzaS
Žinučių: 19869
Aistė

- Sveika, Aiste. Tai gi, pradėkime nuo pat pradžių- kada viskas prasidėjo? Kada gi pradėjai domėtis šunimis ir apskritai kinologija?
- Kinologija pradėjau domėtis tik tuomet, kai įsigijau Selgą. Tai buvo maždaug prieš du metus.

- Papasakok trumpai, kaip tavo namuose atsirado Selga ir Saira?
- Aš ir mano mama seniai norėjome šuns, tačiau tik apsigyvenę nuosavame name pradėjome rimčiau galvoti apie šuns įsigijimą. Variantų buvo labai daug- daugiausiai tai buvo vidutinio dydžio šunys, tokie kaip sibiro haskiai ar auksaspalviai retriveriai. Apie mažų veislių šunis tada visai net negalvojome, ir tuo labai džiaugiausi, nes maži šunys man nepatinka. Tačiau atsitiko taip, kad vienas mūsų pažįstamas pasiūlė įsigyti taksą, mat tai yra labai geri medžiokliniai šunys. Be to, teigė, kad tai labai paklusnūs šunys. Aš iš karto tokį pasiūlymą užprotestavau, mat taksai man tada labai nepatiko. Tikėjausi, kad ir mamos šis variantas nesužavės, tačiau, kuo toliau, tuo labiau ji domėjosi šiais šunimis, kol galų gale atrado būtent ilgaplaukius taksus, kurie jai labai priminė vaikystėje turėtą šunį. Taip išsirinkusi veislę ji ties ja ir apsistojo, tačiau tada pradėjo ieškoti veislynų, ir taip aptiko veislyną „Rudė“. Tuo metu tame veislyne buvo likusi dar viena kalytė iš vados- Selga Rudė. Su mama nuvažiavome jos pasižiūrėti ir...visų nuostabai, grįžome namo jau su Selga.
Saira namuose atsirado labai netikėtai. Sumanėme, kad reikia gero parodinio šuns ir geros draugės Selgai. Tačiau šį kartą šuns ieškojome užsienio veislynuose ir taip atradom veislyną „Sensatsia Pitera“, esantį Rusijoje, St. Peterburge. Iš keturių kalyčių išsirinkome ją- Sairą. Ir taip tėvai iš vienos parodos Vilniuje ją parvežė į namus.

- Sakyk, o ar Selga ir Saira- pirmosios ir vienintelės tavo augintinės šiuo metu?
- Toli gražu, nepirmosios... Pirmasis augintinis buvo katinas, vardu Irisas. Paskui turėjau papūgą bei šinšilą, ir tik vėliau atsirado Selga, o praėjus beveik metams- ir Saira.

- O kaip namuose abi tavo augintinės sutaria? Tarp jų, visgi, vienerių metų skirtumas. Ar merginos niekada nesugalvoja „santykių pasiaiškinti“?
- Kai tik namuose atsirado Sairą, santykius su Selga jos aiškinosi gerą pusmetį... Tačiau dabar jos tarytum sesės- labai gerai sutaria, kartu žaidžia, laka iš to pačio dubenėlio ir apie jokius santykių aiškinimusis nė kalbos nėra.

- Kiek žinau, šiuo metu namuose turi dar penkis mažus taksiukus. Papasakok, kaip gi jie gyvena? Kokių niekšybių jau spėjo prikrėsti?
- Šunyčiai gyvena puikiai, birželio 14 dieną jiems suėjo dar tik pirmasis mėnuo. Dabar jie labiausiai mėgsta pagraužti pirštus, kėdžių kojas ir apskritai bet ką, kas tik atsiduria palei jų snukučius. Labai mėgsta žaisti vieni su kitais, tačiau kartais net ir pasipeša dėl dėmesio. Kadangi, kaip jau minėjau, jiems dar tik vienas mėnuo, tai ir didesnių niekšybių nespėjo prikrėsti...

- Žinau, jog tau nesvetimas sportas su šunimis- aktyviai dalyvauji tiek canicrosso, tiek agility varžybose. Sakyk, kada susidomėjai canicrossu? Kokių pasiekimų šioje sporto šakoje turi?
- Canicross‘u susidomėjau labai netikėtai- viena draugė pasiūlė dalyvauti varžybose „Baltic Cup 2010“, balandžio 30- gegužės 1 dienomis. Deja, tuo metu šiose varžybose sudalyvauti negalėjau, nes kaip tik tada šventėme tėčio 40-metį. Tačiau paskui sužinojau, kad 2010 metais dar vienos varžybos vyks Lietuvoje, rudenį. Tą kartą- būtent per mano gimtadienį. Tai gi, paaukojusi savo gimtadienio šventę, susiruošiau į varžybas. Jose puikiai debiutavome, ir užėmėme antrą vietą. Šiemet giminė turėjo prisitaikyti prie manęs ir tėčio gimtadienį švęsti vėliau- tik dėl to, kad galėčiau sudalyvauti varžybose. Tai buvo dar tik antrosios varžybos, o jose užėmėm trečiąją vietą.

- Daugeliui jau nebe paslaptis, kad šiose varžybose dalyvauji su šuneliu, kuriam nesuteikta regėjimo dovana. Kas tave paskatino šiam veiksniui? Ar nemanai, kad dalyvauti jose su Selga būtų buvę kur kas lengviau?
- Būtent taip ir galvojau. Iš pradžių maniau, kad dalyvausiu su Selga, nes tikėjausi, kad viskas bus kur kas lengviau- visgi, juk ji viską mato. Tačiau po kelių treniruočių supratau, kad ji nenori bėgti, o šunį versti daryti tai, ko jis nenori, tikrai nėra gerai... Tai gi neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik imti ir treniruotis su Saira. Kai pirmą kartą išbėgau su ja ir pamačiau, su kokiu užsidegimu ji tai daro, iš karto supratau, jog varžybose dalyvausiu būtent su ja. Kaip daugelis ir sakė, ji- kaip tikras haskis- loja ir su nekantrumu laukia starto, o vos išgirdusi reikiamą komandą, šauna it raketa.

- Be canicross‘o dar užsiiminėji ir Agility. Kada susidomėjai šiuo sportu? Kokiose varžybose jau esi sudalyvavusi, o galbūt jau turi ir kokių pasiekimų?
-.Agility susidomėjau lygiai taip pat netikėtai, kaip ir canicross‘u. Vieną dieną, kuomet ėjome su Selga į treniruotę ir ruošėmės parodai, išvydau šunis, šokinėjančius per kliūtis, lendančius į tunelį... Tai mane labai sužavėjo, tad pabandžiau pasitreniruoti ir su Selga. Jai sekėsi visai neblogai, o kuo toliau, tuo rezultatai buvo vis geresnis. Su ja kartu dalyvavome jau dvejose varžybose, tačiau pasiekimų jokių dar neturime... Bet juk viskas priešaky!

- Dabar esi labai aktyviai įsitraukusį į visą šunišką pasaulį. O kaip dėl ateities? Ar žadi savo gyvenimą susieti su kinologija? Kur labiau norėtum sužibėti- agility varžybose, canicrosse, būti garsia taksų veisėja, o gal norėtum pasižymėti visose įmanomose srityse?
- Taip ,kinologija- visas mano gyvenimas. Užaugus norėčiau turėti borderkolių veislyną, nes jie man labai patinka, jie mane žavi- jų energija, greitis... Su jais norėčiau dalyvauti agility, canicross ir frisbiee varžybose. Žinoma, reikės ir normalaus darbo, tad norėčiau tapti veterinare. Bet žinoma, visa tai- tik svajonės...

- Tad visgi, Aiste, ar tiesa, kad taksai iš tikrųjų yra nuolat lojantys ir vietoje negalintys nustygti šunys?
- Iš dalies tai tiesa. Taksai loja tik tuomet, kai pamato kokį nors kitą gyvūną ar žmogų jų teritorijoje ar greta jos. Aišku, daugelis taksų mėgsta loti šiaip sau. Pavyzdžiui, kad ir mano Saira- jei ji išgirsta ką nors neįprasto ar negirdėto, ji pradeda loti. Kartais tiesiog ir šiaip sumąsto, jog reikia loti, ir loja, nors aplinkui nieko nėra. Tačiau, kaip jau sakiau, yra ir tokių taksų, kurie be reikalo neloja. Tokia ir mūsų Selga- ji neloja be priežasties, ji loja tik tuomet, kai kas nors paskambina į duris, kai pamato žmogų ar gyvūną mūsų teritorijoje ar šalia jos.
Savaime suprantama, kad yra ir tokių taksų, kurie mieliau rinktųsi lovą ir miegojimą ant jos. Lygiai taip pat ir mūsų taksės- abi vienodos, tačiau abi ir skirtingos- Saira mieliau rinktųsi aktyvų gyvenimą, o Selga- poilsį ant lovos ar pagulėjimą saulėtą dieną po medžiu...

Tad tiek naujienų, gerbiamieji, šiam kartui, iki kitų susitikimų
2012-01-03 10:07:09
PawlyzaS
Žinučių: 19869
Emilija

- Sveika, Emilija. Kiek žinau, namuose augini katiną, vardu Piratas. Ar tai vienintelis tavo augintis?
- Taip, Piratas šiuo metu yra vienintelis mano augintinis. Rugsėjo 1-ąją jam bus jau keturi metai. Tačiau išduosiu vieną paslaptį- šią vasarą ketinu įsigyti ir šuniuką.

- Papasakok trumpai mums apie Piratą- koks jis? Pasiputęs ir arogantiškas katinas, o gal atvirkščiai- meilus ir nuolat miauksintis kačiukas?
- Piratas, sakyčiau, toks tikras katinas. Šiuo metu jam yra 3 metai ir 8 mėnėsiai. Jis paprastas mišrūniukas, iš mamos paveldėjęs piktoką charakterį. Dažnai jaučiasi tikras namų karalius. Tačiau, kaip jau minėjau, jau nebe ilgai jis ir karaliaus vienas namuose.

- Nors namuose laikai katiną, tačiau ganėtinai daug domiesi šunimis ir apskritai viskuo, kas su jais susiję. Sakyk, kad gi susirgai šia kinologijos manija ir kada pradėjai ja domėtis?
- Hm, labai tiksliai būtų sunku pasakyti... Tikriausiai nuo tada, kai užsiregistravau šioje svetainėje. Būtent čia užsiregistravusi sužinojau begalę naujų dalykų- kaip dresuoti šunis, kaip prižiūrėti mažus šuniukus, ką daryti, jei šuo negaluoja ir t.t. Tačiau dabar informacijos įvairiais klausimais gaunu jau ir iš pačių veisėjų.

- Ar ateityje planuoji šioje srityje ko nors siekti? Įkurti savo veislyną, dalyvauti parodose?
- Ateityje norėčiau būti šunų veisėja ir turėti airių seterių veislyną.

- Tad tikriausiai net nereikia klausti, kokios veislės šuns labiausiai norėtum? Ar tai- airių seteris? Kokios veislės keturkojo labiausiai norėtum?
- Būtent! Labiausiai norėčiau airių seterio. Tačiau, kad ir kaip būtų gaila, negalėsiu laikyti tokio šuns, nes tėvai pasirinko kitokią veislę. Jų pasirinkimo po kolkas dar nenoriu atskleisti- pasidžiaugsiu jau tada, kai šunelis bus namuose.

- Papasakok patį juokingiausią ir įsimintiniausią įvykį, nutikusį tau, beauginant Piratą.
- Hm, labai jau daug tų įvykių yra nutikę beauginant Piratą. Tačiau, manau, kad šunų augintojams bus įdomiau, jei papasakosiu vieną istoriją apie augintinę, vardu Alba, kuri šiuo metu gyvena pas močiutę.
Buvome nuvažiavę pas močiutę į sodybą esančią Zarasų rajone. Na, kadangi buvo vasara, tą dieną maudėmės ežere. Tačiau po kiek laiko nusprendėme su pussesere nueiti ir atsigulti ant žolės. Po kokių 5 minučių išgirdau kažkokį lyg ir brūžinimą ir pliumptelėjimą į ežerą. Staiga išgirdau dėdę šaukiantį: " Alba skęsta, traukit iš vandens!! " . Tai dėkui Dievui nubėgo teta, nes ji buvo arčiau tos vietos. Dabar po to įvykio Alba nebelenda į jokį ežerą... Tikrai netikėjau, kad šuo gali nemokėti plaukti...

- Sakyk, o iš kur tu pati semiesi žinių ir patirties įvairiais gyvūnų auginimo klausimais?
- Manau, kad kaip ir būtų visai logiška, kad patirties įgaunu būtent beaugindama tą gyvūną. Kai teko gyventi su močiute, visą savaitę man teko ir prižiūrėti Albą. Tai dabar bent jau palaužiau ją dresūroje. O žinių gaunu iš veisėjų kai, tarkim, klausiu dėl vienos ar kitos veislės. Taip pat ganėtinai daug naudingos informacijos randu įvairiuose forumuose. Be to, dažnai užsuku ir pas veterinarą.

- Papasakok, kokią didžiausią niekšybę yra tau iškrėtęs Piratas?
- Didžiausia niekšybė, turbūt, yra randai ant mano rankų nuo katino nagų... Negaliu užsidėti marškinėlių trumpomis rankovėmis, nes visos rankos- sudraskytos...

- Pasvajokim: ką darytum, jei laimėtum milijoną?
- Hm, dalį pinigų paaukočiau kokiai nors prieglaudai. Taip pat norėčiau įsigyti namą kur nors užmiestyje ar atokesniame kampelyje, ir ten laikyti keletą Airių seterių. Na, ir dar kokį nors mišrūnėlį.

- Emilija, sukurk trumpą palinkėjimą- ketureilį svetainės lankytojams.
- Kad gal geriau nekursiu aš jokių ketureilių, nes kai sukursiu, tai tikrai nieko gero neišeis- prasta iš manęs poetė. Tiesiog palinkėčiau visiems bone‘čiams gerai pabaigti šiuos mokslo metus, o nariams, kuriems atostogos jau prasidėjo - patirti šaunių nuotykių ,geros nuotaikos ir saulėtų dienų.

- O ką sako surikata?
- ???

Tiek naujienų, gerbiamieji, šiam kartui, o dabar visi marš į kiemą džiaugtis paskutinėmis pavasario dienomis!
2012-01-03 10:06:49
PawlyzaS
Žinučių: 19869
Rita

- Sveika, Rita. Na, tai dabar papasakok visiems- kada gi pradėjai domėtis šunims? O gal šie keturkojai tave supo nuo pat mažų dienų?
- Atspėjai! Būtent šunys mane supo jau nuo pat gimimo. Pirmasis šuo, su kuriuo susipažinau, buvo močiutės, o jai mirus, taip ir pasiliko pas mus. Paprastas mišrūniukas, tačiau labai mylimas. Su juo aš ir augau, ir visada jį prisiminus sukyla tik geros emocijos.

- Ar Lakis- vienintelis šiuo metu tavo namuose laikomas augintinis?
- Ne, Lakis nėra vienintelis mano augintinis. Namuose taip pat dar auginu ir ala rūsų melsvajį katiną- Atą.

- Rita, papasakok, koks gi yra Lakis? Rimtas ir santūrus, o gal kaip tik- vėjavaikiškas ir lengvabūdis?
- Oj, kad bent kiek pas jį to rimtumo būtų. Šelmis jis iki pat kaulų smegenų. Bumbeklis (sakoma, koks šeimininkas, toks ir šuo) - mėgsta leisti įvairius keistus garsus, kurie daug kam primena būtent bumbėjimą. Be to, labai dažnai jį ištinka „nieko negirdžiu, nieko nematau ir išvis ko tu iš manęs čia nori“ sindromas. Tiki, kad kada nors jam išdygs sparnai, būtent todėl retkarčiais bando sugauti ore skraidančius paukščius arba drugelius. Talentingas aktorius - kai nieko nėra kieme, būna ramus, kai išeina bent kažkas iš mano šeimos, loja piktu balsu, atseit namus saugo (neesmė, kad tuo metu kieme nieko nėra).

- Ar yra nutikę kokių nors nuotykių tau, beauginant keturkojus? Jei taip, papasakok bent patį įsimintiniausią ir juokingiausią.
- Kad kažko tokio nerealaus nelabai yra įvykę. Baisiausias nuotykis buvo, kai Lakiui, dar visai jaunam esant, į kaklą įsisėgė kitas šuo,- tada net širdis į kulnus buvo nusiritus! Deja, dėl šio įvykio pasekmes jaučiam ir dabar. Na o juokingiausias turbū būtų toks nutikimas, kai kartą, po smarkaus lietaus išėjome su Lakiu pasivaikščioti, o tas šmikis ėmė ir įvertė mane į purvyną!

- Žinau, kad visi šunys, nors ir kaip jie būtų mylimi, turi bent keletą charakterio savybių, kurių šeimininkai nemėgsta. Sakyk, ar Lakis- ne išimtis?
- Tikrai ne. Išvardinčiau, ko gero, šias tris jo charakterio savybes, kurios man ganėtinai nepatinka- absoliutus nepastovumas, „nieko negirdžiu, nieko nematau ir išvis ko tu iš manęs čia nori“ sindromas ir nekantrumas.

- Kad visi nepagalvotume, kad Lakis jau toks blogas šuo, išvardink dabar tokias jo charakterio savybes, kurios tave labiausiai džiugina.
- Visų pirma, tai tų teigiamų savybių jis turi tikrai daug daugiau, nei neigiamų, tad jos tikrai viską atsveria. Na o tokios, kurias labiaučiai paminėčiau, tai būtų šelmiškumas, nepastovumas (taip taip, tai kartu ir neigiama, ir teigiama savybė, priklauso nuo situacijos) bei sugebėjimas praskaidrinti mano nuotaiką.

- Rita, pasidalink su mumis savo svajonėmis- kokius šunis norėtum auginti, kiek jų norėtum auginti ir t.t.
- Mano svajuko dramblionė yra turėti 2 kates ir 2 šunis. Kad po vieną neliūdėtų ir kad “muštis” smagiau būtų

- O kaip visa tai ir realybė? Ar manai, kad pavyks tau šią svajonę įgyvendinti? Ar sieksi šio užsibrėžto tikslo?
- Ech, net nežinau. Galbūt tolimoje ateityje, kai galėsiu save visiškai išlaikyti, turėsiu savo atskirą vietelę, tai ir pavyks ją įgyvendinti. Užsibrėžto tikslo aš stengiuosi siekti visada. Toks jau mano charakteris.

- O dabar išvardink jau tokią pačią pačiausią veislę, kurios atstovą norėtum laikyti namuose. O gal tai ir būtų paprastas mišrūniukas?
- Belgų aviganis griunendalis ir paprastas mišrūnas- būtent tokią porelę ir norėčiau auginti.

- Ko palinkėtum visiems svetainės lankytojams artėjančios vasaros proga?
- Tai va, žmonės, nesėdėkite prilipę prie kompiuterių, jei geras oras, stenkitės praleisti kuo daugiau laiko gryname ore, nepamirškite kartu ir savųjų padaužų :] Aukit sveiki ir dideli, saugokitės erkių, siekit savo svajonių išsipildymo ir pailsėkit per vasarą ;]

- O ką sako drambliukas?
- Pffft :>

Tiek informacijos šiam kartui- iki kitų "susiregėjimų"
2012-01-03 10:06:30
PawlyzaS
Žinučių: 19869
Berta


- Sveika, Bernadeta. Tai gi, trumpai papasakok, kaip tavo namuose atsirado dabartinis, jau ketvirtus metus beskaičiuojantis augintinis- Artis.
- Artis mano namuose atsirado prieš keturis metus. Aš beprotiškai norėjau šuns- net įsivaizduodavau ir naktimis sapnuodavau, kaip mėtau savo būsimam šuniui kamuolį, kaip kartu su juo lakstome po pievas ir visaip kitaip smagiai leidžiame laiką... Na ir galiausiai, vieną dieną, atvykus pas tetą į Trakus, kieme išvydau du neklaužadas, iš kurių vienas įkyriai lindo prie manęs, o kitas buvo kiek bailesnis... Nusprendžiau, kad norėčiau auginti būtent tą ramesnį šunelį, kuris tuo metu, šventinio šurmulio prisibijojęs, tiesiog slėpėsi po sofa... Kadangi tėvai tuo metu "šventė", tad išprašyti namo parsivežti šunį nebuvo labai sunku.

- Bernadeta, Anksčiau ganėtinai dažnai tekdavo girdėti tave sakančią, kad Artis pakankamai nepaklusnus šuo... Kaip išsprendei visas problemas, nes dabar, kiek suprantu, jis tikrai daug ramesnis.. Kokiais būdais "sutramdei šitą kietą riešutėlį"?
-O taip... Artis- tikrai kietas, pasakyčiau, net ne riešutėlis, o jau visas riešutas. Jo didžiausia meilė- laisvė. Tačiau kadangi suteikti visiškos laisvės jam negaliu, tai šiuo metu vakarais bėgiojame krosiukus- būtent taip jis ir išsibėgioja, pavargsta ir tada ne taip jam tos laisvės ir reikia... Kartais būna, jei kur nors nuklysta ir per daug toli leidžia sau nubėgti laukais, tai nei brolis, nei tėtis jo neprisišauks. O vat štai pas mane jis visada atbėga, nes žino, kad iš manęs visada gaus ką nors skanaus. Kažkaip taip jį ir sutramdžiau- nuvarginimu ir teigiamu motyvavimu, kad už gerą atsilyginama geru.

- Sakyk, ar Artis- pirmasis tavo šuo? O gal esi turėjusi keturkojų augintinių jau prieš jį?
- Artis nėra pirmasis mano šuo. Kai buvau visai mažytė, mane nuolat supo labradoro retriveris, vardu Čynas. Deja, jo auginimo aplinkybės ir laikotarpis nebuvo patys geriausi- kaimynai nuolat bumbėdavo ir grasindavo, kad nunuodys šunį, be to, ir tėvams visai nepatiko ta idėja, kad jis vis sugalvodavo kambarius „patapetuoti“. Tad taip jį ir sugrąžino tėvai jo seniesiems šeimininkams... Dar turėjom jorkšyro terjero mišrūnę Žibutę, taip pat šunį, vardu Viskis. Trumpai tariant, šunys mane supo visą vaikystę- lygiai taip pat, kaip ir dabar...

- Kyla klausimas- kodėl antrą šunį, Smilgą, pasirinkai būtent tokios veislės- Vakarų Škotijos Baltąjį terjerą? Ar jauti šiai veislei ypatingą simpatiją?
- Iš tikrųjų, tai simpatiją , sakyčiau, labiau jaučiu labradorams, ir tikrai būčiau mielu noru pasirinkusi labradorą... Tačiau mano mama, deja, yra alergiška. Labai „žaislinės“ veislės šuns nenorėjau, tad dėl to ir pasirinkau savo seną svajonę- Vakarų Škotijos baltąjį terjerą. Sakyčiau, kad tai yra didelis šuo mažo šuns kūne- be proto energingas, su tvirtu charakteriu, o kas svarbiausia- visiškai nebijo nei kitų žmonių, nei kitų šunų. Labai greitai pripranta prie visko, kas nauja. Ir šiaip, man šis šuo toks fainuolis. Nors, manau, kad visada buvau ir liksiu ištikima didesnių veislių šunims...

- Ar be šių dviejų keturkojų namuose laikai dar kokius nors augintinius?
- Be jokios abejonės, kad augintinių namuose yra ir daugiau... Tai dvi šinšilos- Stela bei Baltukė. Stela į namus atkeliavo pirmoji, kaip pirmosios Komunijos dovana. Baltukė namuose atsirado, galima sakyti, mamos darbo dėka. Viena jos klientė tiesiog nebeturėjo sąlygų jos laikyti savo namuose, o aš tiesiog negalėjau atsisakyti ją priglausti... Abi jos dabar turi atskirus apartamentus, mat kaip tikros ponios- nesutaria gi. Baltukė nuo Stelos skiriasi kaip diena nuo nakties. Baltukė yra labai aktyvi bei draugiška su Smilga. Stela- visiška priešingybė. Ji labai rami, bet kai prie jos narvo prisiartina Smilga, tai Stela ginasi ir visais įmanomais būdais stengiasi nuvyti Smilgą kuo toliau.

- Sakyk, kaip su šunimis bendrauja kiti tavo šeimos nariai? Ar šunys juos pripažįsta kaip gaujoje esančius aukščiau jų, ar atvirkščiai, šunys jaučiasi viršesni?
- Pradėsiu nuo Arčiaus... Šunėkas kaip iš peties bando tapti lyderiu. Tačiau su šeimos nariais sutaria labai įvairiai- vieną kartą ant tėčio urzgė, tačiau buvo labai greitai pakeltas už kaklo, pakratytas, paguldytas ant žemės ir to pakako. Ant mamos neturi reikalo nei urgzti, nei pykti... Ant brolio urzgia nebent bambėdamas, nes šis juo visai nesirūpina. O ant manęs net nebando, net kai žaisdamas bando kasti, tai tik apčiuopia ranką ir tučtuojau paleidžia. Smilga tai mazgė dar, nerūpi jai dominavimas, ant kaklo nesikaria, nei dėmesio pašo, tad gauna jo tada, kad mes patys jai to dėmesio ir duodam.

- Papasakok pačią kurioziškiausią situaciją, nutikusią beauginant šunį.
- Kurioziškiausia? Hmm, ką čia konkrečiai įvardijus... Daug tokių buvo... Su Smilga tai tikiu, kad dar ir bus- jau tris kempines suėdė, badmintono pelytę prarijo, bei daugelį kitų daiktų apgraužė. Kartais juokiuosi, kad ji darosi visiškai panaši į šinšilą... O Artis yra padaręs tik vieną blogesnį dalyką- nugraužęs savo pavadį...Nelabai jis linkęs ką nors graužti.

- O kaip tavo keturkojai augintiniai sutaria tarpusavyje? Susidarė įspūdis, kad Artis ir Smilga- dvi visiškos priešingybės...
- Artis vaidina baisiai pasikėlusį, tipo, su mažiais neprasideda. O Smilga lipa jam ant snukio, guli ant Arčiaus, uosto jo nasrus, tačiau pačiam Arčiui tai kažkaip nelabai rūpi- pamato, apsiuosto, ir tiek. Tačiau Smilgai to toli gražu neužtenka- kaip jau sakiau, lipa ant jo, gaudo uodegą, uosto nasrus ir visa kita...

- O dabar išvardink tris pačias pačias mėgstamiausias ir mylimiausias šunų veisles.
- Pirmoji ir pati pačiausia veislė man yra Labradoro retriveris. Nesu gyvenime mačiusi ar sutikusi nuostabesnių šunų, nei jie... Antroji veislė, sakyčiau, būtų Vakarų Škotijos baltieji terjerai- tokie pupsikai meilūs... Dėl trečiosios mėgstamiausios veislės- sunku apsispręsti... Galbūt tai būtų Samojedai, o galbūt- Baltieji Šveicarų aviganiai. Faktas tas, kad tai būtų „baltas“ šuo

- Ar savo ateitį kaip nors ketini susieti su šunų pasauliu? Jei taip, tai kaip konkrečiai?
- Norėčiau sieti, tačiau kažko tokio, kas domintų labiau, nei veterinarija, iki šiol nesu radusi. Tad tikriausiai ir norėčiau būti veterinarė.

Dėkojame Bernadetai už atsakymus, o su skaitytojais susimatysime kituose naujienlaiškiuose.
2012-01-03 10:06:10
PawlyzaS
Žinučių: 19869
Aivita

- Sveika, Aivita. Na, tai trumpai papasakok- kaip užsikrėtei visais šitais „šuniškais“ dalykais? Nuo ko viskas prasidėjo?
- Kaip viskas prasidėjo, tiesą pasakius, tiksliai neprisimenu… Kiek pamenu, mano draugė labai norėjo šuns- taip suviliojo ir mane, nors būdama mažesnė, dėl vaikystėje patirto šoko, šunų kiek prisibijojau. Vienintelė išimtis- tetos airių seterė Deira- ją labai mylėjau, tad turbūt tai ir buvo viena iš priežasčių kodėl panorau šuns- ji buvo ir yra nepakartojama...Kadangi draugė labai norėjo šuns, tuo domėtis pradėjau ir aš...Turėjau šunų veislių 10-tuką, bet jo dabar, deja, nebeprisimenu...Žinau, kad labai norėjau Auksaspalvio retriverio, Amerikiečių Stafordšyro terjero, Vokiečių aviganio ir t.t. Tų veislių buvo labai daug...Amerikiečių Stafordšyro terjerą teko iškarto “atmesti”- per maža buvau ir per stipraus charakterio šuo. Vokiečių aviganis buvo per didelis mūsų butui, tad šis variantas irgi netiko...Auksaspalvis retriveris tiek man, tiek mamai patiko, tad būtent šia veisle ir domėjausi toliau...Klaidžiodama po tinklapius pamačiau Labradoro Retriverį ir tada panorau būtent to šuns - išdykėlio baltuko. Džiaugiuosi, kad toji mano svajonė išsipildė, nes nuo maniškės prasidėjo platesnis šunų pasaulis- tik tada sužinojau apie šunų parodas ir visą kitą.

- Sakyk, ar Fidji- vienintelis tavo augintinis?
- Ne, Fidji nėra mano vienintelis augintinis. Kadangi, kaip jau sakiau, kiek prisibijodavau šunų, jų šiek tiek net gi nemėgau, tad kartės tuo metu man buvo nepakartojamas dalykas. Prieš parsivežant Fidji namuose jau gyveno katė- katės mane supa jau nuo pačių mažiausių dienų.

- Fidji- tai dokumentinis tavo šuns vardas. O kaip ją šauki namuose? Būtent šiuo vardu, ar sugalvojus ir kokių kitų? Gal ji turi ir kokių nors pravardžių?
- Oj, namuose ji vadinama labai įvairiai… Būna taip, kad tam tikra pravarde ją tik vieną kartą taip tepakviečiu, poto tos pravardės net neprisimenu… Bet dažniausiai ji yra vadinama "Fidji, Fidjuke, Fidjukai, Kvailiuke(tada, kada mes linksminames, tik, aišku, ne blogąją ta žodžio prasme šaukiu taip), Maže, Fidjūne" ir t.t.

- Labradoro retriveris- koks tai šuo? Išvardink tris pagrindinius šios veislės geruosius bruožus, ir tris pagrindinius minusus.
- Labradoro retriveris… Hm, tiesą sakant, net nežinau, kas tai per šuo. Kiek esu skaičiusi veislės aprašymų, straipsnių ir panašiai, nei vienas nepasakė tos tikrosios tiesos… O gal tik maniškė tokia, nežinau, nežinau… Tačiau Fidji nėra paprastas šuo- ji moka prisitaikyti prie bet ko- jei su žmonėmis ji supratinga ir nepakartojama, tai su šunimis(įvairiais) ji tiesiog ji- tas šuo kuris mane lydi amžinai-, o su tam tikra veisle Fidji lyg pati tos veislės atstovė. Kitaip sakant, prisitaiko lyg chameleonas… Bet visiems labradorams būdinga būti linksmiems, išdykusiems ir ėdrūnams…
Pliusai turbūt būtų tokie, kad labradorai puikiai sugeba pralinksminti, miega ilgai ir lauke būna tokie žvėrys siautėjimo prasme, kokių reta. Pagrindiniai minusai tikriausiai būtų tokie, kad ėda viską, kas sukramtoma, laaaabai daug šeriasi(nespėju net tvarkytis) ir, kad jei kas nors turi kažką skanaus ir valgomo- tada tas šuo, galima sakyti, jau pas tą asmenį ir nubėgs.

- Papasakok, kokių išdaigų yra iškrėtusi Fidji?
- Kai Fidjuke buvo maža, tai tada buvo pats blogiausias šuo- atrodė, kad namų nebeliks… Pati didžiausia jos išdaiga buvo, kai užrakino namus iš vidaus ir namus nusiaubė išlaužusi spintelę...Tas vaizdas, kai pargrįžuss duris atrakinom ir atidarėm... iki šiol stovi mano akyse...

- Kiek žinau, domiesi ir užsiimi hendlingu. Kokių pasiekimų šioje srityje turi?
- Taip. Hendlingas- tai mano pomėgis, aistra, kai gali atsipalaiduoti būnant su šunimis ir draugų kompanijoje. Konkursuose pasiekimų neturiu, o ringe yra visokių- ir gerų ir blogų. Bet juk visko ir turi būti- tiek gero, tiek blogo, kitaip gyventi būtų neįdomu.
-
Kas tau pačiai labiau patinka- ar šunų parodos, ar šunų sportas ( agility, šunų kinkiniai, dogtrekking‘as ir panašiai)?
- Atvirai kalbant, tai šunų parodos man labiau patinka, tačiau sportas irgi yra šaunu. Jei tik kas nors pasiūlo į dogtrekking'ą, tai būtinai ir einu. Esu dalyvavusi dogtrekking’o varžybose jau du kartus. Bet jei reiktų rinktis- tikrai tvirtai nežinočiau… Tubūt galvočiau ilgai- ar paroda, ar gamta.. Spėju, jei labai gera kompanija- rinkčiausi gamtą.

- Šunys dabartiniame tavo gyvenime užima pakankamai svarbią vietą. Galbūt su tuo žadi susieti ir ateitį?
- Ateitis dar toli… Užaugusi tikrai turiu planų, bet juk gyvenime viskas gali keistis, tad dar domiuosi ir galvoju, ar man to reiktų… Tėvai siūlo veterinariją, bet nežinau, nežinau… Užaugusi tikrai norėčiau turėti savo veislyną, bet kaip bus, tai tik Dievas težino…

- O dabar išvardink tris pačias pačiausias, labiausiai tau patinkančias veisles.
- Patinkančių veislių turiu daug, bet kurią išdrįsčiau auginti- hm, viena, kita… Pati pačiausia liko ir liks, manau, Amerikiečių Stafordšyro terjerai- jų išvaizda, charakteris tiesiog papirko mane...Manau, kad tai toji veislė, kuri kažkada bus mano ir kuri pagal patį charakterį tinka man. Labai žaviuosi ir bulterjerais- niekada nemaniau, kad tokia veislė man patiks, tačiau susipažinusi negalėjau patikėti, kad jie tokie “katinai”. O trečioji… Tikrai, net nežinau… Sakyčiau Labradorai, bet turbūt meluočiau pati sau… Kad ir auginu Fidji, bet ši veislė, tikrai abejoju, ar yra skirta būtent man. Prieš perkant kitą augintinį tikrai rimtai atsisėdusi galvočiau, bet manau, kad po ilgų apmąstymų visgi rinkčiausi Labradorą( bet tik kaip, šiuo atveju, trečiąją vietą)

- Na ir pabaigai- ko palinkėtum visiems šios svetainės lankytojams?
- Hm, ko palinkėčiau? Ogi nesedėkit amžinai prie interneto- juk jau pavasaris! Lėkit į lauką su savo bendražygiais ir keliaukit kur tik akys veda. Ir, aišku, saugokitės nuo pabudusių "draugių", tai yra, erkių.
Ačiū tau, Aivita, už atsakymus, o su jumis, skaitytojai, susitiksime jau kitame “numeryje”!
2012-01-03 10:05:50
PawlyzaS
Žinučių: 19869
Kadangi ištrinu naujienlaiškius iš savo blogų, perkeliu senuosius interviu į čia:
Donata

- Sveika, Donata. Tai gi, pasakyk visiems mums, kiek metų jau tavo kieme zuja keturkojai augintiniai?
- Lygiai tiek pat, kiek ir turiu Baksą. Dabar jam- 5 metai ir 10 mėnesių.

- Ar Baksas- pirmasis tavo augintinis? Gal esi kažką auginusi jau ir prieš jį?
- Baksas galima sakyti pirmasis mano šuo. Prieš jį turėjome kitą Vokiečių Aviganį, bet jam sunkiai susirgus, jis buvo užmigdytas, o tada į namus atkeliavo Baksas. Baksui atkeliavus, man buvo maždaug šeši su puse metų, tad senesnio šuns nelabai ir prisimenu, išlikęs tik nuotraukose. Taip, kad Baksą galiu vadinti pirmuoju savo šunimi. O pats pats pirmasis augintis, tai, gal kiek ir keista, bet buvo viščiukas. Brolis norėjo padaryti mamai gimimo dienos dovaną, tad nupirko viščiuką, kuris gyveno, deja, gal tik kokias 5dienas. Tada mūsų namuose atsirado jūrų kiaulytės.

- Užsiminei apie jūrų kiaulytes... Tad ar be Bakso šiuo metu dar laikai kokius nors augintinius?
- Dabar ne. Bet jei planai nesikeis, prieš Velykas įsigysiu jūrų kiaulytę- tikiuosi, kad pavyks.

- Papasakok trumpai apie Baksą. Koks jis- išdidus, gracingas, kaip ir pridera tikram vokiečių aviganiui, o gal pašėlęs ir vėjavaikiškas?
- Baksas-tai negrynaveislis (nedokumentis) Vokiečių aviganis. Šiaip jis gana tingus, bet niekada nepraleis progos palakstyti. Baksas draugiškas, mėgsta žaisti, ypač su kamuoliais- tai jo mėgstamiausias žaislas.Moka pagrindines komandas-"sėsk", "labas", "greta", "gulėt". Nors kai turi noro, parodo ir kitas. Mėgstamiausias jo skanėstas-sūris, niekada jo neatsisakys. Tai vat toks jis ir yra- tingus, mielas, ir be galo draugiškas meškinas

- Gal galėtum papasakoti patį įsimintiniausią įvykį, nutikusį tau beauginant šunį?
- Įsimintiniausią?...Hm... Atsiminti konkretų įvykį gana sunku, nes auginant šunį tų įsimintinų įvykių ,manau, daugeliui netrūksta. Na, bet gal ,manyčiau, tai būtų pati pirmoji jo diena. Kai vežemės jį namo, visą kelią jį vadinau Reksu ir tikinau tėvus, kad būtent toks jo vardas ir bus. Tačiau, parvažiavus namo, iš Rekso jis patapo Baksu. Būtent tas pirmas vakaras buvo įsimintinas.
Na, bet veiksmo netrūko ir jam augant ,-sugraužti žaislai, rūbai, atimti sumuštiniai, įkandimas į pirštą,vabalų valgymas,skraidymas žvyru, bandymas ganyti karves ir panašiai...

- Kad jau pradėjom kalbėti vien tik apie linksmybes, truputį surimtėkime, ir pabandyk atsiminti ir papasakoti patį liūdniausią ar labiausiai tave sukrėtusį įvykį, nutikusį tau beauginant keturkojį augintinį.
- Tikriausiai tai buvo tada, kai Baksas buvo pabėgęs...Buvo paleistas kieme, ir sugebėjo prasiskverbt pro kaimynų tvorą...O jų kieme yra ganėtinai piktas šuo. Labai bijojau. Atsimenu, bėgau jam iš paskos, gaudėm su tėčiu. Buvo baisu, bet cačiū Dievui, viskas baigėsi gerai.

- Esi pakankamai žingeidi ir smalsi mergina. Regis, kad jau pakankamai nemažai nusimanai ir šunų auginime. Iš kur pati semiesi patirties ar renki informaciją įvairiais su šunimis susijusiais klausimais? O gal tiesiog pasikliauji tuo, ką žinai pati?
- Informaciją renku iš patikimų žmonių, interneto puslapių, žurnalų, kartais iš įdomių televizijos laidų. Aišku, tam tikra informacija įgyjama auginant šunį- sava patirtis, nauji dalykai.

- O dabai bendrieji klausimai. Pasakyk, kokios trys šunų veislės tau labiausiai patinka?
- Labiausiai širdį užkariavę, be jokios abejonės, Vokiečių aviganiai. Antroje vietoje greičiausiai būtų cvergšnauceriai, o dėl trečios būtų galima daug mąstyti, bet bent jau dabar, tai Labradoro Retriveriai.

- Kaip įsivaizduoji savo gyvenimą? Ar savo ateitį žadi susieti su keturkojais?
- Labai norėčiau. Keturkojų pasaulis mane labai domina-tiek veterinarija, tiek šunų parodos, ir gal netgi šiek tiek sportas su šunimis (kam, deja, dabar nelabai turiu galimybių).
Žiūrėsim, kaip gyvenimas susiklostys. Jei keturkojai bus ne visa ateitis,-tai bent jau hobis- tikrų tikriausiai.

- Na ir pabaigai, ką galėtum trumpai palinkėti svetainės bone.lt lankytojams?
- Norėčiau palinkėti patirti daug nuotykių su savo augintiniais. Linkiu gerų metų, ypač vasaros- kad saulutė nepagailėtų šilumos ir galėtumėte didžiąją laiko dalį praleisti gamtoje. Taip pat linkiu sutikti kuo mažiau erkių.
O šiaip- būkit laimingi, džiaukitės gyvenimu, na ir nepamirškite savo augintinio, ir fotoaparato, kad galėtumėte užfiksuoti gražiausias gyvenimo akimirkas.

O mes dėkojame Donatai už šį interviu, mojuojame balta nosinaite, ir sakome- iki kitų susitikimų!
2012-01-03 10:05:28
PawlyzaS
Žinučių: 19869
Dėl visokių asmeninių techninių nesklandumų naujienlaiškis pasirodo jau šiandien. O jame ir naujas interviu- su astuke666 :>
http://www.bone.lt/blogai/Naujienlaiskis-Nr-411/
2011-10-09 11:53:28
Urteee
Žinučių: 4711
O naujas interviu pasirodė su Kotryna
2011-08-23 11:57:34
burbulelis
Žinučių: 10539
man irgi ;D


Deimante2000 :
>MAn tai taip patiko tuos interviu skaityt Tikrai įdomu
2011-08-17 12:51:44
reklama