Netinkama mažo šuniuko socializacija – dažniausia šuns baikštumo ir agresyvumo priežastis. Bailumas, nepasitikėjimas žmonėmis, kitais gyvūnais ir aplinka šuniui nėra įgimti. Šias savybes dažniausia „įskiepija“ pats artimiausias žmogus – šeimininkas...

Pirmosios bendravimo pamokos – šuniukų vadoje

Gana dažnai bailumas painiojamas su įgimtu gyvūno atsargumu. Atsargumas būdingas visoms gyvoms būtybėms, ne išimtis ir šunys. Juk ir mažas kūdikis, kol pažįsta pasaulį ir žmones, elgiasi labai atsargiai. Taip pat elgiasi mažas šuo.

Šuo nuo pirmųjų savo gyvenimo dienų turi mokytis bendrauti su gentainiais ir žmonėmis, mokytis pažinti daiktus, pratintis prie neįprastų garsų, kvapų. Šis pažinimo laikotarpis labai reikšmingas. 

Turbūt niekas nesiginčys, kad svarbiausias gyvenimo pamokas šuniukas gauna iš savo mamos. Būtent todėl nerizikuokite imti iš vados per jauną šunelį (patartina maždaug 3 mėnesių). Apie būsimo augintinio būdo savybes galite nemažai sužinoti atvykę apžiūrėti visos šuniukų vados. Atkreipkite dėmesį į motiną kalę: kaip ji elgiasi su šuniukais ir svetimais žmonėmis, ar nėra per daug dirgli, ar yra sveika, žvali. Stebėkite, kaip kalė reaguoja į aplinką, ar bendrauja su svetimais žmonėmis. Be abejo, atsargus kalės elgesys yra natūralus, nes tai motiniški instinktai.
Rūpestinga kalė įdėmiai stebės, kas vyksta su mažyliais, kaip elgiasi žmonės.

Iš tolo aplenkite „šunų fabrikėlius“, nes ten nei apie šuniukų socializaciją, nei apie kalės gerovę niekas negalvoja.
O kad ankstyvoji šuniuko socializacija vyktų sklandžiau, pasirinkite šuniukų mokyklėlę, kur patyrę treneriai užtikrins tinkamą gyvūnų bendravimą tarpusavyje ir su kitais žmonėmis.

Šuns pasitikėjimą didina socializacija

Svarbiausia šuniuko mokykla – socializacijos mokykla. Pamokos šioje mokykloje prasideda šuniukui net negimus. Jos prasideda nuo tinkamo kergimo (tinkamai parinkta šunų pora), rūpestingos kalės priežiūros nėštumo ir šuniavimosi metu, mažų šunelių ankstyvosios stimuliacijos.

Vos poros dienų šunelis atsargiai suimamas delnais, tyliu tonu kalbinamas, keičiama jo kūno padėtis (guli horizontaliai ir vertikaliai), stimuliuojami kojyčių tarpupirščiai. Šuniukas turi pajusti skirtingas aplinkos temperatūras, susipažinti su skirtingomis faktūromis. Geriausia, kad su šiais pratimais veisėjus supažindintų ankstyvosios šuniukų stimuliacijos ir socializacijos treneriai, o tokių Lietuvoje jau esama.

Vėliau, kai šunelis ūgteli, kartu su žmogumi jis turi lankytis įvairiose vietose, klausytis garsų, stebėti  reiškinius, susipažinti su skirtingais gyvūnais ir žmonėmis. Uostinėdamas, lytėdamas, ragaudamas, klausydamasis ir stebėdamas jis pradeda įsiminti ir analizuoti.

Tačiau to negana: šalia šuns per visą jo gyvenimą turi būti savimi pasitikintis, gyvūnus mylintis žmogus. Šuo pasaulį tyrinėja labai noriai ir jaučiasi laimingas, jeigu žmogus skatina tai daryti.  Draudimai, šuns tampymas didina jo nerimą, žadina nereikalingą atsargumą. Šuns smalsumas yra įgimtas, neslopinkite šios savybės – patenkintas smalsumas stiprina pasitikėjimą savo jėgomis.

Bendravimas su kitais šunimis

Mažam šuniukui svarbu bendrauti su kitais šunimis, tačiau vyresni, stipresni šunys neturi jo gąsdinti. Šuniški žaidimai ne tik lavina gyvūną fiziškai, bet suteikia svarbių žinių, naujų išgyvenimų. Žaisdamas su kitais gyvūnais šuo pasitikrina savo fizines ir emocines galias.

Jeigu pamatęs kitą gyvūną jūsų šuo gūžiasi ir nori sprukti, netampykite jo ir nebarkite. Pritūpkite prie augintinio, padrąsinkite ir nuraminkite. Jokiu būdu neimkite į glėbį, nes tik sustiprinsite baimę. Mažų veislių šunų šeimininkai gana dažnai daro šią klaidą, šitaip paskatindami isterišką augintinio elgesį – šunelis glėbyje kiauksi, o šeimininkas vis glosto jį ir verksmingu balsu ramina...

Taip pat nereikia prievarta tempti savo šunį prie kitų šunų. Viskas turi vykti natūraliai.

Šunų grupė yra viena svarbiausių mokymo bendrauti su kitais gyvūnais mokyklų. Jeigu šuo neįgis patirties tokioje grupėje, visą gyvenimą gali likti baikštus.

Svarbu nepamiršti dar vieno aspekto: visi šeimos nariai su šunimi turi elgtis vienodai ir neskatinti baikštumo. 

Kaip nuraminti baikštų šunį?

Niekada neglostykite šuns galvos ir neleiskite to daryti kitiems!

Ištieskite delną žemiau šuns akių lygio. Leiskite šuniui apuostyti delną ir ramiai tieskite link šuns krūtinės. Šuo bus labai patenkintas, kai paglostysite krūtinę, šonus, pakasysite už ausyčių.

Pritūpę greta šuns arba pasilenkę prie jo iš šono (ne virš galvos!), ramiai kalbindami, rodydami dėmesį, suteiksite šuniui drąsos ir pasitikėjimo.

Jeigu šuo jaučiasi įvarytas į kampą, kai yra šeimininko glėbyje arba laikomas už pavadėlio, o svetimas žmogus ar gyvūnas artinasi, jis gali reaguoti agresyviai. Jeigu šuo urzgia, o jūs bandote jį grubiai sutramdyti, dar labiau skatinate šuns baimę. Yra atvejų, kai šunį reikia skubiai sudominti kita veikla, nukreipti kitur dėmesį.

Kas didina šuns baimę?

• Fizinės bausmės.
Nubaustas augintinis gali patirti psichologinę traumą, kurios neišsilaižys visą gyvenimą. Auklėjimo metodai, kurie remiasi žiaurumu arba prievarta, neduoda jokių rezultatų.

• Psichologinis smurtas.
Tai nuolatinis šeimininko nepasitenkinimas, riksmai namuose, pakeltas tonas mokant dresūros komandų, prievartinis spaudimas vykdyti komandas, ribotos galimybės laisvai judėti, neįdomi veikla.

• Netinkamai parinkti reikmenys.
Šuns antkaklis, pavadėlis ir kiti reikmenys turi atitikti gyvūno amžių, veislės ir netgi kailio ypatybes. Smaugiamieji, dygliuotieji, elektriniai ir kt. tramdomieji antkakliai gali tapti pavojingais, jeigu bus naudojami be reikalo ir nemokšiškai.

• Socializacijos stoka.
Per mažas arba netinkamas bendravimas su augintiniu nuo pirmųjų jo gyvenimo dienų, socializacijos etapų ignoravimas mažina šuns pasitikėjimą. Šuns prigimties, veislei būdingų savybių ignoravimas, auklėjimas pagal vieną kurpalių atitolina gyvūną nuo žmogaus ir verčia visko bijoti.