Kasmet neišvengiamai prasideda dviračių sezonas, o kartu su juo išryškėja ir dažno šuns problema – dviračių vaikymasis. Mūsų keturkojai draugai turi stiprius grobio instinktus (o kartais – tiesiog silpnesnius nervus), todėl nepraleidžia progos bėgti paskui dviratininką ar bent jau jį aploti. Ši elgsenos yda gali sukelti labai daug problemų: šuo, besivydamas dviratį, gali patekti po automobilio ratais, gali stipriai išgąsdinti dviratininką ar netgi jį užpulti. Turbūt nenorėtumėte būti dviratininko vietoje, kuriam į kojas kabinasi agresyvus šuo. Pats laikas spręsti šią problemą.

Kad šuo nepultų dviračio, ši transporto priemonė turi jam asocijuotis su gerais dalykais, pavyzdžiui, maistu ar žaislu. Skirkite laiko supažindinimui su dviračiu – pastatykite dviratį atokiau šuns ir leiskite jam jį apuostyti. Kai šuo eina link dviračio ir ramiai į jį reaguoja, duokite skanėstų. Jeigu augintinis jaučiasi nedrąsiai (yra šunų, kurie bijo bet kokio nepažįstamo daikto), neverskite jo eiti pirmyn. Geriau atsipalaiduokite, pažaiskite su šuniu kiek atokiau. Žaislą ar skanėstus kiekvieną kartą meskite arčiau dviračio. Šuo supras, kad jis nėra pavojingas. Toks ramus susipažinimas yra pirmasis žingsnis geros elgsenos link.

Tolimesnis mokymas reikalauja daugiau dirgiklių (trukdžių), kuriais pamažu apsunkinsite šuniui duodama užduotį (ramiai reaguoti į dviratį). Dabar prireiks ir pagalbininko, o šuo turės būti pririštas pavadėliu. Jeigu šuo ramiai reaguoja į pastatytą dviratį, judėkime toliau. Parodykite jam, kad tokios pat reakcijos pageidaujate ir kai dviratis pajuda. Duokite skanėstų ar žaiskite su žaislu, kol jūsų pagalbininkas praves dviratį pro šalį (tegul kol kas nesėda ant dviračio, o tiesiog eina aplink). Gausiai apdovanokite šunį skanėstais, pasikartokite paprastas komandas, tokias kaip „sėdėt“ ir „gulėt“, „duok leteną“. Jeigu šuo ramiai reaguoja į dviratį ir domisi skanėstais, galite priartėti prie savo pagalbininko ir bandyti eiti šalia, kai jis vedasi dviratį. Turite šiuos pratimus kartoti tol, kol šuo išmoks tinkamai elgtis prie dviračio. Jeigu kyla sunkumų, užduotį palengvinkite (tegul pagalbininkas juda lėčiau ar toliau nuo jūsų), duokite daugiau skanėstų. Svarbiausia – kantrybė ir jokios prievartos.

Vėliau galėsite pradėti patį sudėtingiausią etapą – mokymą prie pedalus minančio dviratininko. Pirmiausia pagalbininkas tegul važinėja atokiai nuo jūsų ir pamažu artėja. Kaip ir anksčiau, šunį skatinkite skanėstais ar žaislu, kad jo dėmesys būtų sutelktas į jus. Stenkitės neįtempti pavadėlio, tačiau tvirtai laikykite rankoje (kad užkirstumėte kelią galimam kandimui ar pabėgimui link dviračio). Tegul pagalbininkas, atvažiavęs iki jūsų, duoda šuniui skanėstų, leidžia jam apuostyti dviratį. Geriausia šiuos pratimus atlikti šuniui pažįstamame parke, kad visą dėmesį galėtumėte sutelkti į šunį ir nereikėtų sukti galvos dėl atvažiuojančių automobilių.

Jeigu šuo įveikė ir šiuos pratimus, galite judėti toliau – „susipažinti“ su tikrais dviratininkais. Mokoma taip pat, kaip ir anksčiau – su daug skanėstų ir laisvai laikomu pavadėliu. Pamažu šuo išmoks gražiai elgtis prie dviračio. Šio mokymo, kaip ir triukų ar ėjimo greta pamokų esmė – šuns kontaktas su šeimininku.

Galimų problemų sprendimas

Jeigu šuo pradeda veržtis link dviračio, loti ar urgzti, apsisukite ir greitai pajudėkite į priešingą pusę, negu ėjote. Jeigu šuo sunkiai reaguoja į maistą, pratimus atlikite prieš maitinimą, kad šuo būtų nors kiek alkanas, taip pat naudokite vertingesnius (skanesnius) kąsnelius.

Sėkmingo mokymo!