Apie pakitusią žmogaus būseną, kai apima liūdnos mintys, nebedžiugina artimieji, nesinori dirbti ir apleidžia jėgos, yra sakoma: depresija.

O kaip tokiu atveju su mūsų augintiniais? Ne vienas kreivai šypteli, išgirdęs, kad šuo susirgo depresija. 

Veterinarijos daktaras iš Prancūzijos Jean Cuvelier šunų depresiją apibrėžia taip: „Depresija – tai nuotaikos sutrikimas, pasireiškiantis liūdesiu, sumažėjusiu aktyvumu, domėjimusi viskuo; depresijos apimtam šuniui pablogėja apetitas, sutrinka miegas“ .

Jis nemiega ir inkščia naktimis, liūdnas slankioja iš kampo į kampą, neėda, įkyriai laižo arba kramto savo kailį, pradėjo nevalingai tuštintis namuose – ar tai depresijos požymiai? Ir taip, ir ne.

Nusimanančių ir sugebančių nustatyti, kaip ir kodėl pakito šuns emocinė būsena, mūsų krašte nėra daug. Bet ir labiau išsivysčiusiose šalyse, kur gyvūnų elgsenos specialistai turi didesnes mokslinių tyrimų galimybes, nėra daug patikimų duomenų apie šunų depresiją ir jos gydymą.

Tačiau ten aktyviau veikia šunų psichologų kabinetai, gyvūnų elgsenos korekcijos kursai, dienos užimtumo grupės. Sakysite, tai tik būdas pasipelnyti iš naivių žmogelių, na... jei nebūtų paklausos, nebūtų ir pasiūlos.

Kai ilgiau išvyksta šeimininkas, kai iš kalės paimamas mažylis arba kai užklumpa ruja, kai baigiasi aktyvi šuns veikla (sporto varžybos, tarnyba, medžioklė), kai atsiranda naujas šeimos narys arba kitas augintinis, natūralu, kad šuns nuotaika suprastėja.

Specialistų nuomone, tai dar ne depresija. Taigi, nieko tokio, jei šuo laikinai praras apetitą, iš bado jis tikrai nenugaiš.

Tai ką šiuo atveju daryti arba nedaryti šeimininkui? Pastebėjus šuns emocinės savijautos pokyčius, dresuotojai ir patyrę šunų augintojai pataria skirti augintiniui daugiau dėmesio: ieškoti būdų, kaip sudominti nauja veikla, padidinti fizinį krūvį, aktyviau su juo bendrauti. Ir ne naujas žaislas, o protinės veiklos stimuliavimas, ilgesni pasivaikščiojimai lauke, įdomių, naujų dalykų mokymasis gali padėti šuniui.

Labai padeda šeimininko meilė, švelnumas, kasdienis dėmesys.

Veterinarijos gydyklose šunų depresija paprastai gydoma dviem būdais: elgsenos terapija ir vaistais. Pirmasis variantas, aišku, yra geresnis (sveikesnis!), bet jis reikalauja ir iš šeimininkų daugiau žinių bei kantrybės.

Šunų elgsenos specialistai dar išskiria involiucinę depresiją. Tai chroniška, užsitęsusi gyvūno depresija, kurią lydi ryškūs šuns elgsenos pakitimai: nebevykdo komandų, neprisimena, ko buvo mokytas, „suvaikėja“, elgiasi kaip mažas šunytis. Ši depresijos forma pastebima tarp 7-10 metų šunų, dažniausia ji susijusi su šuns smegenų senėjimu arba patirta galvos trauma.

Padėti tokiu atveju sunku.