Grįžote į namus. Jus pasitinka ne mylimas šuo, o spengianti tyla. Koridoriuje voliojasi apgraužti jūsų batai. Norėtumėt gerai iškaršti savo šuniui kailį, bet per vėlu. Fiziškai nubaudę augintinį, pralaimėsite dvigubai: batelių nesusigrąžinsite ir sugadinsite santykius su šunimi. Augintiniui net gali pasivaidenti, kad esat silpnas gaujos vadas – laikas imti valdžią į savo letenas...

Kur šuo pakastas?

Netinkamo šuns elgesio priežastys dažnai slypi jo vaikystėje ir paauglystėje. Norint išsiauklėti šunį, pirmiausia būtina gerai jį pažinti. Įsigilinti į veislės ypatumus (palyginkite, pavyzdžiui, dekoratyvinį Pekiną ir medžioklinį skaliką). Augdamas mažas šuo, kaip kiekviena gyva būtybė, patiria sunkumų. Jo gerosios ir blogosios savybės gali būti įgimtos arba įgytos.

Kriziniai laikotarpiai

• „Nerūpestinga vaikystė“ – 8-12 gyvenimo savaitę šuniukas atskiriamas nuo motinos kalės ir savo gentainių. Patiria stresą, jaučiasi vienišas. Bijo paprasčiausių dalykų. Jį būtina pratinti prie žmonių, naujos aplinkos ir daiktų. Bendrauti, žaisti, mokyti atsiliepti į vardą, būti greta, atnešti kamuoliuką. Į naujus namus patekęs šuo turi būti giriamas ir skatinamas. Ne bausmėmis ir riksmu, o pagyrimu galima daug pasiekti. Lepinti ir pataikauti taip pat negalima. Šuo aiškiai turi suvokti savo vietą šeimoje (gaujos vadas – tik žmogus!). Patartina augintinį nuo pirmųjų dienų pratinti prie režimo ir tvarkos (laiku ėsti, eiti į lauką, ilsėtis).
  
  
• „Maištinga paauglystė“ – maždaug nuo 7-9 mėn. šuo išgyvena paauglystės sunkumus. Riejasi su kiemo šunimis, kovoja dėl hierarchijos. Lipa ant kitų šunų, negirdi komandų – jį kankina „seksualinės audros“. Jauno šuns energija trykšta per kraštus, todėl būtina kuo daugiau judėti lauke, žaisti, mokyti, sportuoti. Mažų veislių šunys brendimo audras patiria 5-12 mėn., o didelių veislių – 12-20 mėn. Reikia daug kantrybės bendraujant su „keturkoju paaugliu“. Negalima ir izoliuoti. Reikia leisti žaisti su kiemo draugais, bet stebėti žaidimus, užkirsti kelią agresijai.
  

Didžiausia dovana šuniui:

• Bendravimas su šeimininku.
• Gyrimas, glostymas (turi suprasti, už ką giriamas).
• Skatinimas gardumynais, žaisliuku.

Kaip kalbėtis su augintiniu?

• Nerėkti, bet ir nešnibždėti
• Kalbėti normaliu, ramiu, pasitikinčiu balsu.
• Komanduoti trumpai ir aiškiai, vengti ilgų tiradų.
• Esant pašaliniam triukšmui, duoti komandą gestais, pavadėlio trūktelėjimu.

Mūsų klaidos:

1. Šuns mušimas ir muštras be reikalo (pakelti už sprando ir papurtyti – galima).
2. Pavėluotos bausmės (bausti tik užklupus nusikaltimo vietoje).
3. Baudimas ir šuns žeminimas matant kitiems šunims.
4. Šuns agresijos skatinimas, pjudymas.
5. Tyčiojimasis iš šuns, augintinio balso arba išraiškų mėgdžiojimas
6. Šuns poilsio trikdymas, ėdančio erzinimas.
   
   

Amerikiečių psichologas B.Skinneris apie šuns elgesį: „Atidžiau stebėkite šuns kūno kalbą ir laiku užbėkite blogam elgesiui už akių, tuomet nereikės galvoti apie bausmes – šunys ir taip per dažnai baudžiami“.

Aurelija Staskevičienė, Bone.lt