Jis ėda žolę, vaikosi savo uodegą, „nevirškina“ girtuoklių ir kiemo kačių. Ir dar, jis slepia apgraužtus kaulus po kilimu. Koks keistas tas mūsų padaras, stebisi šeimininkai. Koks natūralus ir sveikas tas jūsų šuo, atsako zoologai.

Kodėl šuo ėda žolę?

Ėsdamas žolę šuo išsivalo skrandį. Dažniausiai šunys ėda varpinius augalus: paprastąsias šunažoles, šuninius ir paprastuosius varpučius, pievines migles, motiejukus. Šiose žolėse yra skrandžio rūgštingumą mažinančio šarminio cheminio elemento, o žolių skaidulos sudirgina skrandį ir sukelia vėmimą. Dažniau žolę ėda tie šunys, kurie šeriami tik kartą per dieną. Nenustatyta, kad prieš lietų, kaip teigia liaudies išmintis, šunys dažniau ėstų žolę – su meteorologija tai nesusiję. Kartais šunys ėda žolę ir susijaudinę arba dėl ko nors sunerimę.

Kodėl pabruko uodegą?

Išsigandęs šuo pabruka uodegą tarp kojų, kad nepasklistų liaukos kvapas, esantis išangėje. Šis kvapas gali dar smarkiau išprovokuoti priešininką, užtat šuo maskuojasi. Panašiai elgiasi sutrikęs žmogus, kai nusuka žvilgsnį ir vengia akių kontakto. Laikantieji gyvūnus sako, kad šuo pabruka uodegą, kai nusižemina, yra nepatenkintas ar sunerimęs. Visais atvejais jis tik stengiasi pridengti vietą, iš kurios pasklidęs kvapas jį demaskuotų.

Apsauginis kvapą skleidžiančių liaukų poveikis pasireiškia ir psichologiškai: netikėtai atsiradęs stiprus kvapas sumažina agresoriaus pasitikėjimą ir padeda aukai išsigelbėti. Štai kodėl susitikę šunys vienas kitą apuosto, ištyrinėja kvapiąsias liaukas. Tačiau ne visais atvejais pabrukta uodega reiškia norą maskuotis, yra šunų (kurtų giminė), kurie nuolat pabruka uodegą. Tai natūrali tam tikros veislės šunų būsena.

Kodėl vaikosi uodegą?

Maži šuniukai, anksti paimti iš lizdo, dažnai žaidžia su savo uodega. Jie neprisižaidė su broliukais ir sesutėmis, mama kalė nespėjo jiems perteikti šuniško elgesio plonybių. Kitaip sakant, tai socializacijos stoka. Jeigu ir vyresnis šuo įkyriai vaikosi uodegą arba graužia savo letenas, tai gali būti neurozės požymiai. Keistą gyvūno elgesį lemia sąlygos, kuriose jis gyveno arba augo. Vaikydamas uodegą, gyvūnas kartais tenori prasiblaškyti, išlieti susikaupusią energiją. Jis „vaikosi grobį“ arba kviečia šeimininką žaisti.

Kodėl užkasa maisto likučius?

Net reguliariai šeriami ir sotūs šunys gali slėpti atsargas „juodai dienai“. Jie ypač mėgsta užkasti arba kur nors saugiai paslėpti kaulus. Kaulas šunims reiškia svarbų laimikį, kurio neverta suėsti išsyk. Kaupdami gėrybes gyvūnai elgiasi instinktyviai. Taip pat, kaip vilkai, slepiantys grobio atsargas nuo priešų.

Be to, šunims patinka rausti, nes tai irgi instinktyvu. Ypač uoliai žemes rausia yra terjerai. Iš žemių sklindantys kvapai labai įaudrina mažuosius „rausikus“. Jeigu pavasarį sode jums reikia perkasti žemę, užkaskite kaulą ir pasikvieskit į talką porą terjerų...

Kodėl „nevirškina“ kai kurių žmonių?

Šunys nemėgsta ne pačių žmonių, o jų elgesio. Nesuprantamas elgesys juos dirgina ir gąsdina. Nervingi, labai triukšmingi bei agresyvūs žmonės dažniausiai patys išprovokuoja šunis. Jei kažkas žada pulti, natūralu, kad šuo pasirengia gintis – šiepia iltis, urzgia, loja. Šuo perspėja besiskeryčiojančią žmogystą, kad ši trauktųsi arba pagaliau taptų žmogumi. Paprastai šunis iš kantrybės išveda girtuokliai. Gyvūnus erzina ne tik keistas elgesys, bet ir kvapas, sklindantis nuo žmogaus.

Susidūręs su baikščiu žmogumi, šuo užuodžia „baimės kvapą“. Šiuo atveju jis irgi gali susierzinti.

Žmogaus kvapas (alkoholio, nešvaros ar baimės) gali būti susijęs ir su anksčiau šuns patirta psichologine trauma.

Šuo „priima“ ir tuo pačiu metu atskiria šimtus kvapų, nes jo uoslė yra analitinė, jis suvokia aplinką per kvapų prizmę.

Kodėl nemėgsta kačių?

Ne visi šunys yra mirtini kačių priešai. Labai daug kačių ir šunų sutaria kaip balandėliai. Gyvūnų nesantaika nėra įgimta. Priežastis ta, kad šunys ir katės kalba skirtinga kūno kalba. Tie patys signalai, kuriuos kūno judesiais skleidžia šunys ir katės, viena reiškia katėms, o visai ką kita šunims. Pavyzdžiui, vizgindamas uodegą, šuo rodo draugiškumą ir kviečia žaisti, o katė – susierzinimą, nerimą ir pyktį. Vizgindama uodegą katė siunčia ženklą: atstok, nes pulsiu!

Kad gyvūnai susikalbėtų, geriausia, kad susipažintų jauni. Tuomet jie perpranta vienas kito kalbą ir prisitaiko. Ilgainiui taip prisiriša vienas prie kito, jog tampa gynėjais ir ištikimiausiais draugais. Šunų ir kačių neapykanta tėra mūsų išsigalvojimas, esmė – skirtinga kūno kalba.

Aurelija Staskevičienė, Bone.lt
Laimonos Vaškelaitytės nuotr.