Hovavartas - ilgaplaukis sargybinis 5

2008 liepos 28d.
Hovavartas yra labai sena darbinė veislė. Pavadinimas kilęs iš dviejų žodžių Hova - der Hof (kiemas), Wart - der Wachter (sargas). 

Vokietija. 1210-tieji metai. Pilis „Ordensritterburg” apgulta laukinėmis šiaurės gentimis. Vandens ir maisto atsargos baigiasi. Visi suaugę sargybiniai, neatsižvelgiant į troškulį, badą ir ligas, pasiruošę kovoti iki galo.  Be jų pilyje yra ir vaikas – lordo sūnus. Berniukas serga, jo gyvybė pavojuje. Dar diena - dvi ir liūdna baigtis neišvengiama. Išsigelbėjimo šansų praktiškai nėra – reikia ne tik prasibrauti pro apgulties žiedą, bet ir nusigauti iki gretimos pilies, iš kur ateis pagalba, iki kurios dešimtys kilometrų gūdžiais Garco miškais, kuriuose daug laikinių žvėrių. Nė vienas žmogus nesugebės to padaryti. Ir tada Lordas nusprendžia patikėti įpėdinį savo ištikimam šuniui. Po nakties tamsos šydu šuo ir pririštas prie jo vaikas išsigauna iš tvirtovės. Lordas su apmirštančia širdimi įsiklauso į nakties tylumą. Priešo stovykloje girdisi triukšmas, riksmai, bet po to greitai nutyla. Jeigu bėgliai nužudyti, rytoj jų kūnai bus numesti prie tvirtovės sienų.

Laikas iki aušros eina nesibaigiančiai lėtai. Pagaliau saulė pakyla virš miško, ir apgultieji supranta, kad pabėgimas pavyko. Jie gauna vilties spindulėlį greitam išsigelbėjimui. Sekančios dienos praeina nerimastingame laukime. Pagaliau iš miško pasigirsta garsus lojimas ir mūšio triukšmas. Pakilios nuotaikos pilies apsauginiai ir atskubėję jiems į pagalbą kariai panaikino apgultį. Po kovos lordas sužinojo, kad sūnui suteikta pagalba ir jo gyvybei pavojus negresia. Jis apkabino ištikimą šunį, kuris, nepaisant gautų žaizdų, nepanoro likti kaimyninėje pilyje, o suskubo grįžti pas šeimininką.

Šis istorinis faktas aprašytas vienoje iš seniausių vokiškų knygų „Der Schwabenspiegel“ (1274m.), kuri buvo parašyto lordo Aike fon Repkov – to paties berniuko, išgelbėto šuns, įsakymu.
Šioje kronikoje mes randam šuns pavadinimą – Hovavart – kuris atspindi jo esybę. HOVA- der Hof (kiemas, sodyba), WART - der Wachter (apsauginis, sargybinis). Be to, joje taip pat užsimenama apie įstatymą, pagal kurį bet koks žmogus, pagrobęs ar užmušęs hovavartą, privalėjo jo šeimininkui užmokėti 10 guldenų – milžinišką tais laikus kompensaciją.

1473-ųjų metų kronikose Hovavartai yra 5 kilniausių veislių sąraše. Ten jie aprašomi kaip „idealus šuo sargybai, nusikaltėlių paieškai ir sulaikymui“. Viduramžiais Hovavartas buvo elitiniu šunimi, veisiamu Vokietijos baronais Garco ir Švarcvaldo regionuose. Pagrindinis hovavarto išskirtinumas iš kitų tarnybinių veislių – sugebėjimas savarankiškai priimti sprendimus sudėtingose gyvenimiškose situacijose. Būtent viduramžiais buvo dedamas pagrindas intelektui, būdingam šiuolaikiniam hovavartui. XIX a. pabaigoje, kai Vokietijoje klestėjo pramonė, daugelio veislių kiekis labai sumažėjo. Šios liūdnos lemties neišvengė ir hovavartas.

Labai tikėtina, kad veislė būtų išnykusi, jeigu ne viena istorija. 1672-tųjų metų vasara Vokietijoje buvo labai karšta. Saarbriukeno miesto gyventojai gelbėjosi nuo karščio miesto parko tvenkinyje. Labai norėjo pasipliuškenti ir Bertramas, vietinis berniukas, kuriam teko visą dieną padėti tėvui. 
Pagaliau vakare jis atsilaisvino ir nubėgo prie vandens. Noras išsimaudyti buvo milžiniškas. Tiesa, parko vartai jau buvo uždaryti – bet ne bėda, perlipti per tvorą nesudarė sunkumų. Parką ir tvenkinį saugojo didelis, ilgaplaukis šuo. Bet ir tai ne problema – jis žinojo visus miesto berniukus ir mėgo žaisti su jais. Nusirengęs bebėgant, Bertramas įšoko į vandenį. Kai jau išnėrė, pajautė, kaip jo petį atsargiai suspaudžia kažkieno dantys. Tai buvo šuo, kuris privertė berniuką išlipti iš vandens ir neleido jam išeiti iki prižiūrėtojo grįžimo.

Jaunąjį Bertramą iki širdies gilumų sukrėtė, kad šuo, kuris gerai jį žinojo ir mėgo žaisti kartu, taip apreiškė savo apsaugines savybes eidamas tarnybą. Bertramas Kionigas pamilo šiuos ilgaplaukius šunis, pranešė šią meilę per visą savo gyvenimą ir sugebėjo įdiegti ją savo sūnui Kurtui. Šie žmonės suvaidino pagrindinį vaidmenį šiuolaikinio hovavarto atsiradime.

Kurtas Kionigas gimė 1895 m. sausio 1 dieną šventame Ioganne/Saare (dabar Saarbriukenas). Nuo 1921 iki 1924 metų Kurtas Kionigas aktyviai dalyvauja Vokiečių Aviganių Sąjungos veikloje, vadovauja veisimo ir dresūros reikalams. Tačiau jo nepaliko mintis apie ilgaplaukį sargybinį, todėl jis užsiėmė hovavarto veislės atkūrimu. Pats Kionigas prieš savo mirtį prisimindavo: „Tais laikais buvo madingi policijos dresūros metodai, kurie reiškė „besąlyginį“ šuns paklusnumą. Nors aš pats buvau neblogu dresuotoju, man buvo gaila „išdresuotų sportui“ šunų. Dauguma manė, kad tik  profesionali dresūra galėjo pagerinti veislę. Tuo pat metu išorė turi atitikti dažnai savavališkai sudarytam standartui. Mums, gyvūnų draugams ir gynėjams, šis procesas greitai tapo nepakenčiamu“.

Darbas su hovavartas buvo grindžiamas ant perduodamų darbinių savybių vertinimo pamato. Pagrindinis reproduktorių atrankos kriterijus – instinktyvus noras apsaugoti šeimininką. Jeigu šuo turi šią savybę, tai praktiniai rezultatai priklauso tik nuo amžiaus ir patirties. Hovavartas turi turėti pakankamai aukštą susijaudinimo slenkstį ir visiškai neturėti medžioklinio instinkto. Prie veislės branduolio, surinkto jo tėvu,  jis pradėjo pripilti kai kurių kitų veislių kraują – kuvaso, niūfaundlendo, leonbergerio.

Šiuolaikiniam standarte minima, kad hovavartas turi ir vokiečių aviganių kraujo. Tačiau jo „autorius“ rotmistras Maksas fon Stefanicas savo knygoje „Vokiečių aviganis aprašymuose ir atvaizduose“ rašo apie hovavartą kaip apie vieną iš veislių, dalyvavusių vokiečių aviganių sukūrime. Be to, pagal paskutinius archyvinius duomenis, kai kurie reproduktoriai buvo naudojami ir hovavartų, ir vokiečių aviganių veisime.

Pirmasis hovavartas į Lietuvą atkeliavo 2005-taisiais metais. Jis atkeliavo iš Suomijos, o dėl šiaurietiškos kilmės gavo vardą Nordas. Šeimininkų atsiliepimai apie šį šunį: „Ieškojome sargaus, tinkamo bėgiojimui šuns, kuris gali gyventi tik lauke. Vartant šunų enciklopediją, akį patraukė klasikinės išvaizdos, stambus, elegantiškas hovavartas. Na, štai, kaip tik tai, ko mums reikia! Vilniuje vykusios tarptautinės parodos metu gavome iš Suomijos veisėjos adresą. Nuvykę į veislyną, žavėjomės šunų grožiu ir nepaprasta tvarka. Iš tiesų rinktis buvo iš ko. Tai labai gerą vardą turintis veislynas.

Nordas, toks mūsų hovavarto vardas, labai greitas, vikrus, žaibiškos reakcijos, stiprus, nepaprastai ištvermingas (bėgiojame po 5, 9 ar 15 km.), imlus dresūrai. Jis labai budrus, puikiai saugo namus. Labai mėgsta dėmesį, tiesiog trokšta draugauti su visais šeimos nariais, žaismingas. Labai jautriai reaguoja kai yra baramas, puikiai supranta iškrėtęs kokią “niekšybę”. Kailis ilgas, truputį banguotas, gelsvai rudas su baltomis dėmėmis. Jam trys metai (gimęs 2005 02 10). Dalyvaujame parodose. Lietuvos jaunimo ir suaugusiųjų klasės čempionas. Tai pirmas hovavartas registruotas Lietuvoje.“ 

Šiuo metu Lietuvoje yra registruoti penki hovavartai. Hovavartas tinka žmogui, kuris gali skirti kuo daugiau laiko savo šuniui. Kuo daugiau laiko yra praleidžiama su hovavartu, tuo labiau jis prisiriša prie savo  šeimininko. Tai yra didelis šuo, todėl ir lėšų jo išlaikymui reikia daugiau. Hovavartas gali būti kompanionas tiek ilgų žygių metu, tiek bėgiojant krosus, jis bus laimingas būdamas su savo šeimininku ir kartu leisdamas laiką. Žinoma šiuos šunis būtina dresuoti. Nors tai yra molosų veislės atstovas, o taip pat Vokiška darbinė veislė, jie turi jautrią psichiką ir muštru bei grubiu elgesiu ar grubiais dresūros metodais nieko nepasieksi. 

Tai yra labai protingi šunys ir dažnai mėgina pergudraut šeimininką, todėl šeimininko užduotis visada galvot vienu žingsniu į priekį. Ne be reikalo Koningas laikė hovavartą pirmu žingsniu prijaukinant vilką. Hovavartas visiškai netinkamas sėdėjimui per dienas uždarytas voljere ar lakstymiu teritorijoje. Jam reikia protinės veiklos, o jei jos nesuteiks šeimininkas hovavartas pats jos susiras, bet šeimininkui jo savarankiškos veiklos rezultatai gali ir nepatikti.  Tai yra dominuojanti veislė, ypač kitų šunų atžvilgiu, todėl laikyti vienu metu hovavartą ir kitos panašios veislės ir tos pačios lyties šunį nerekomenduojama, nepavyks išvengti kautynių, kurių pasėkmės gali būti liūdnos. 

Hovavartų savininkų rekomendacijos norintiems laikyt kitą šunį su hovavartu: 
1. tai turi būti skirtingų lyčių šunys.
2. šunų amžius turi labai stipriai skirtis (pvz:. vienas iš šunų yra jaunas, o kitas jau labai senas, 9 ir daugiau metų)
3. turi skirtis šunų dydžiai ir temperamentai. 

Geriausiai kai šunys atitinka bent jau du aukščiau išvardytus kriterijus.  Jei hovavartas būdamas šuniuku bendravo su vaikais, tai jis bus pats geriausias jų žaidimų draugas ir jei reikės sargas. Bet jei to nebuvo, tada jį palengva reikia pripratinti prie vaikų ir problemų neturėtų būti. Apie kainas Lietuvoje dar anksti šnekėti, nes dar čia nėra šuniukų ir niekas neparduoda hovavartų. Visi dabar esantys hovavartai yra atvežti iš kitų Europos šalių. Europoje Hovavartų kainos varijuoja nuo 600 iki 1500 euru.  

Mano kalė atkeliavo pas mane 2005 rugsėjo mėnesį, tai yra kol kas vienintelė kalė Lietuvoje. Norėjau darbinės veislės šuns su dokumentais ir kažko neįprasto, pažįstama pasiūlė Hovavartą, kaip tik tuo metu buvo Lenkijoje vada. Aš pasidomėjau koks tai šuo ir sutikau. Taip pas mane atkeliavo juodas, didelis pūkų kamuoliukas, kurį vedžiojantis visi labai norėdavo paglostyt ir vadindavo niufaundlendu. Dabar kai ji jau yra suaugusi tai dažniausiai vadina labradoru (niekada nesu mačius ilgaplaukio labradoro) arba lygiaplaukiu retriveriu. 

Augdama pridarė daug visokių šunybių, daug sugraužė tiek daiktų, tiek baldų, sugraužtų pavadėlių skaičiaus net nežinau. Labai gerai pasiduoda dresūrai, greit supranta ko iš jos norima. Bet jei pasielgi grubiau baigiasi visi mokslai. Kai jai buvo vieneri metai Čekijoje išlaikėm paklusnumo ir psichikos egzaminus ZOP ir ZZO. Taip pat gerai sekasi ir parodose, ji jau yra Lietuvos jaunimo čempionė, taip pat Lietuvos ir Latvijos čempionė. Charakteris atitinka prieš aprašytą hovavarto aprašymą. Ji labai prieraiši, protinga, užsispyrusi. Visada visais klausimais turi savo nuomonę, todėl dažnai tenka ją pergudrauti.


Už straipsnį dėkojame Deimantei, deimava@gmail.com
(straipsnio reitingas +22)

Skaitykite komentarus 5



reklama