Šunų veislės: ilgaamžė špicų giminė

2014 lapkričio 5d.
Skirtingai nei kitos šunų veislės, špicai išsaugojo pirmykštę savo išvaizdą ir elgseną, todėl laikomi viena archaiškiausių šunų veislių...

Ieškokite FCI penktosios grupės


Jeigu lankysitės šunų parodoje, pasidairykite, kur įrengti penktosios grupės ringai – ten pamatysite kinkomuosius šunis – Sibiro haskius, samojedus, Aliaskos malamutus, Grenlandijos šunis. Pamatysite Japonijos šunų mylėtojų išvestas šiba inu, akita inu. Žvilgsnį prikaustys kinų išvesti čiau čiau. Ir tai bus tik nedidelė špicų ir kinkomųjų šunų dalis.

Pamačius špicą, į akis pirmiausia krenta smailas snukutis (vok. spitz – smailus), purus kailis, saldi laputės išraiška ir riesta uodega.

Špicai buvo paplitę visoje Eurazijoje, jie kildinami iš durpinių šunų, gyvenusių akmens amžiuje. Špicai yra vieni seniausių pasaulio šunų. Prieš keletą dešimtmečių Irake buvo atrastas antspaudas, kuriame pavaizduotas į špicą panašus šunelis. Manoma, jog tai tolimas špicų protėvis – šumerų tautos šuo.

Patys pasirūpina savo kailiu

Dažnai manoma, kad panašius į špicus šunis veisė tik Šiaurės arba Tolimųjų Rytų gyventojai. Tai netiesa. Špicų buvo ir Europoje, ir Azijoje.

Šios veislės šunų išvedė ir Vokietijos šunų mylėtojai. Savų špicų turi Danijos, Italijos, Olandijos šunų augintojai.

Vienas retesnių, bet savo gimtinėje labai vertinamas, yra olandų špicas, arba keshondas (keeshound).

Veislės pavadinimas kildinamas nuo anglų kalbos žodžio case (keis) – dėžė arba olandų kaas – sūris ir hound – šuo. Šis pavadinimas įsitvirtino, kai baronienė Van Hardenbruk atsisakė vadinti savo mylimus šunis vokiečių špicais. Ji nepasidavė kaimynų vokiečių  įtikinėjimams, jog tai tie patys špicai, ir buvo teisi. 1891 metais Amsterdame baronienė pirmą kartą pristatė šunų mylėtojams savo špicus, tuo metu dar vadintus baržų šunimis.

Apie keshondus sakoma: švarūs kaip katės. Ir tai tiesa, mat daugelis špicų patys išsišvarina savo kailiuką.

Šie šunys ne tik išsilaižo ir išsikedena plaukus, bet mielai voliojasi, išsitrina kailį į sniegą. Ir net tuomet, kai išsipurvina, ilgiau pabėgioję, pradžiūvus kailiui, atrodo tarsi ką tik išėję iš šunų kirpyklos. Keshondų ausys, uodegos galiukas ir snukutis yra juosvi, o kūnas – pilkas, šiek tiek sidabriškas. Tamsias akis „įrėmina“ šviesūs apvadai, todėl atrodo, jog keshondai nešioja akinius.

Tik nemanykite, kad keshondai buvo išvesti ir mylimi ne dėl grožio. Jie nuolat dirbo: plaukiojo baržomis, saugojo jūrininkų ir prekeivių turtą, nujausdavo artėjančią audrą, pranešdavo apie seklumas arba kitas kliūtis. Jie valyvi, neteršia namų, nepuola naminių gyvulių ar paukščių. Tai protingi, ilgaamžiai, stiprūs darbiniai šuneliai.



Nuotr. iš Pinterest.com
Patiko straipsnis? Tuomet įvertink jį ar pakomentuok!

(straipsnio reitingas +19)
reklama