Japonų činas: žmonių džiaugsmui 17

2010 gegužės 2d.
Pasaulyje vis populiaresni maži, dekoratyvūs šuniukai. Vieni iš tokių – japonų činai, dar vadinami japonų spanieliais arba chinais. „Jų uodega – chrizantemos žiedas, o ausys – drugelio sparnai“,– apie japonų činus sako japonai.

Šie į pekinus panašūs šuniukai sveria tik 2-3 kilogramus, bet, nepaisant savo mažumo, yra tikri šunys: bebaimiai, judrūs, žaismingi.

Studijuodami senąsias kinų graviūras, siuvinėtus paveiksliukus ir kitus dirbinius, archeologai atkreipė dėmesį į mažus kambarinius šuniukus. Kaip šie šuneliai pateko į Japoniją, kaip jie tapo Tekančios saulės šalies numylėtiniais? Į šį klausimą vis dar sunku atsakyti.

Apie japonų činų kilmę sklando įvairios versijos. Pasaulio kinologai sutaria tik vienu aspektu: tai viena seniausių šunų veislių.

Jie teigia, kad tokių šuniukų Japonijos imperatoriui galėjo padovanoti Kinijos ir Korėjos valdovai. Apie tai yra užuominų Kinijos imperatoriškųjų rūmų rankraščiuose. Gali būti, kad šie mažyliai yra kilę iš juodos ir baltos spalvų Pekino rūmų šuniukų.

Tačiau yra tvirtinančių, kad japonų činai neturi nieko bendra su pekinais, kad tai savarankiška veislė, išvesta Japonijoje. Juk ne veltui Japonijoje jie laikyti šventais, nemažai jų gyveno vienuolynuose.

Japonų činų kailio spalva gana įvairi, bet pačioje Japonijoje iki šiol labiausiai vertinami juodai balti šuneliai. Japonų pasaulio suvokime balta ir juoda spalvos simbolizuoja tvarką ir harmoniją. Be to, japonai žavisi didelėmis tamsiomis činų akimis. Jie tiki, kad japonų činų akys turi antgamtiškų galių, kad jų žvilgsnis pašalina įtampą ir negerumus.  

Ilgą laiką buvę imperatorių numylėtiniais, XVI amžiuje su prekybiniais laivais keli japonų činai pasiekė Europą. Tada juos vadino japonų spanieliais. Išvežti iš Japonijos karališkus šuniukus buvo sudėtinga, jie  keliavo kaip valdovų dovana valdovams, Rytų pasaulio pagarbos ženklas Vakarams.

Todėl japonų činai pirmiausia pateko į didikų rūmus. Gana ilgai tik ten ir gyveno, linksmindami rūmų damas ir mažuosius princus bei princeses.

1853 m. septynis šios veislės šuniukus iš Japonijos išgabeno amerikiečių keliautojas admirolas Matthew Perry. Keletą šunų jis perdavė Didžiosios Britanijos karalienei Viktorijai, vienas atiteko ir JAV prezidentui.

Taigi europiečiai apie japonų činus išgirdo tik XIX amžiuje. Pagyvėjus prekybai tarp Japonijos ir Anglijos, į pastarąją šalį buvo atvežta ne viena činiukų vada. O kai atsirado daugiau šios veislės gerbėjų, šunų parodose atsirado ir japonų činų ringai. Pirmoji šunų paroda, kur dalyvavo šeši japonų činai, įvyko 1862 m. Birmingeme (Anglija). Tarptautinė kinologų federacija šią veislę įregistravo 1964-aisiais.

Mūsų krašto šunų parodose dažniausia galima pamatyti iš Suomijos bei Estijos atkeliavusius japonų činus.

Jų kailis ilgas, šilkinis. Bėgdami aukštai kelia kojas, užtat judesiai atrodo karališki, išdidūs. Tai švelnūs ir protingi gyvūnai, mėgstantys susirangyti ant šeimininko kelių – taip geriau  viską mato ir labiau jaučia žmogaus nuotaiką.

Japonų činai yra žmogaus sielos bei kūno gydytojai, nepaliekantys savo šeimininko ir sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Sakoma, kad japonų činas dėl mylimo šeimininko gelėtų numirti, kad tik šis būtų laimingas.

Zita Kurmytė
S.Valujevos nuotr.
(straipsnio reitingas +21)

Skaitykite komentarus 17


reklama