Po antrojo pasaulinio karo tuometinėje Sovietų Sąjungoje tarnybinių šunų gerokai sumažėjo, o paklausa visiškai atvirkščiai - budrių šunų reikėjo saugoti lagerius, karo belaisvius, strateginius objektus. Todėl iš okupuotų teritorijų buvo suvežti įvairiausių veislių šunys ir imta bandyti sukurti naują, aršių sargų veislę. Taip į vieną veislininkystės ūkį pateko ryzenšnauceris, vardu Rojus, kuris buvo sukergtas su Erdelterjerų patelėmis, vėliau su Rotveileriu, dar vėliau buvo sumąstyta įlieti Niūfaundlendo, Kaukazo ir Rytų aviganių genų. Kai šunys petenkino puikaus eksterjero bei puošnumo kriterijus, atėjo laikas pasauliui pristatyti Rusijos Juodųjų terjerų veislę. Tai buvo 1985 m.

Rusų juodasis terjeras - didesnis nei vidutinio ūgio, stambaus sudėjimo, stiprus, piktas, pasitikintis savimi, lengvai prisitaiko prie bet kokių klimato sąlygų, lengvai pasiduodantis dresūrai, stabillaus charakterio. Jis patikimas ir ištvermingas, aristokratiškai subtilios išvaizdos, proporcingai sudėtas, galingų raumenų. Labai gerai išreikšta lytis - patinai narsesni ir stambesni už kales. Juodieji Rusijos perlai neveltui vadinami būtent taip, jie susirinko geriausias savo protėvių savybes: iš erdelterjerų - linksmą būdą ir energiją, iš rotveilerių - pyktį, jėgą, narsą ir ištvermę, o kartais ir klastą, iš niūfaundlendo - ramybę ir santūrumą bet kokioje situacijoje.

Tai vieno šeimininko šuo - jis neis su kitais pasivaikščioti, net jei ir labai norės. Juodasis terjeras vadovaujasi moto: „Manęs neliesk ir aš tavęs neliesiu”. Jis švelnus šeimai ir vaikams - jiems leidžiama viskas, nors laikytis tvarkos šis šuo juos privers.

Juodojo terjero dresūros savybės tiesiog neįtikėtinos: jis viską supranta iš pusės žodžio. Visgi yra nuotaikos šuo: sugeba įsižeisti kaip vaikas ir džiaugtis taip, kad užkrėčia linksmumu ir aplinkinius. Juos galima laikyti bute ir voljere, bet jokių būdu nerišti prie grandinės. Šie šunys per protingi tokiam užsiėmimui, nes sugeba apsaugoti teritoriją bėgiodami laisvi. Šis aristokratas puošia bet kurių namų interjerą ir labai gerai veikia žmogaus psichiką. Tai galingas antidepresantas! net ir penkioms minutėms išėjusį šeimininką jis pasitinka taip, tarsi jo nebuvo visą amžinybę. Šiam šuniui galima pritaikyti tokius žodžius: „Jo intelektas toks, kad kartais imu abejoti ar tai tik šuo”.

Viena iš Rusijos juodųjų terjerų pradininkių Lietuvoje yra vilnietė Laima Černeckienė. Ji šiuos perlus augina jau 16 iš dvidešimties savo kinologijos metų. Tiesa, aistra šiai veislei atėjo pamažu. Pirmasis Laimos šuo buvo Dobermanas, paskui Erdelterjeras, vėliau Čiau čiau ir vėl Erdelterjeras. Kaip pati Laima sako - Dobermanas buvo persunkus jai, Erdelterjerai - deja, tragiškai žuvo, čiau čiau - taip pat nebuvo jos šuo. Rinkdamasi kitą šunį buvo susidariusi kriterijų sąrašą, kuriame buvo dvidešimt punktų: nesišertų, mažai ėstų, būtų linksmas, geras sargas, mėgtų plaukioti vandenyje, nesipainiotų po kojomis ir t.t. Galbūt perskaičius tokį sąrašą ir atrodytų, kad tokio šuns nėra, tačiau Laimai svečiuojantis Maskvoje pas vieną žinomą kinologę, ji iškart pasakė, kad tokius reikalavimus gali atitikti tik vienas šuo - Juodasis Rusų terjeras. Gero šuns teko laukti metus, bet neteko gailėtis. Kaip sako ponia Laima, tai šunys - sangvinikai, tačiau jų reakcija greita - kaip strėlė. Bet kartu jie ramūs, be reikalo neloja, ir kas įdomu - šie šunys nekanda, o kapoja iltimis.

Tad jei ir jūs esate susidarę panašų sąrašą, kaip kad Laima Černeckienė, drąsiai rinkitės Juodąjį terjerą, tikrai nesigailėsite.