Kai dykumoje kinologai bando prisivilioti laukinį Kanaano šunį, atrodo, kad gaudo vėją tyruose. Kanaano šunys atsargūs ir gudrūs, lengviau prisileidžia tik vaikus. Gal jie labiau pasitiki mažais žmonėmis?..

Paminėti Biblijoje beduinų aviganiai, arba Kanaano šunys, dykumų platybėse dabar sutinkami vis rečiau. Jie tapo naminiais gyvūnais. Tačiau, pasak veislės žinovų, būtų idealu, jei ir laukinėje gamtoje išliktų ši aborigeninė šunų veislė.

Palestinos žemės šunys

Kannano šunis anksčiau vadino beduinų aviganiais arba Alacho šunimis. Kanaano šunimis jie tapo tik praėjusio amžiaus viduryje, tokį vardą pasiūlius kinologijos profesorei Rudolphinai Menzel.

Dabartinių Kanaano šunų istorija prasidėjo 1934-aisiais, kai R.Menzel emigravo iš Austrijos į savo protėvių žemę. Nuo 1953 m., paprašyta Izraelio karinių struktūrų, ėmė ruošti specialiosios paskirties šunis patruliavimui, minų paieškai. Deja, atvežtieji vokiečių ar belgų aviganiai negalėjo dirbti sunkiomis klimatinėmis sąlygomis, kai dieną beprotiškai karšta, o naktį žvarbu.

Todėl profesorė pasitelkė vietos šunis, prisitaikiusius gyventi dykumoje – senuosius beduinų aviganius. Šių šunų organizmas unikalus. Jie taupiai naudoja organizmo skysčių atsargas ir gali ilgai dirbti sunkiomis sąlygomis. Genetiškai dykumų šunys yra „suprogramuoti“ išgyventi bet kokiomis sąlygomis.

R.Menzel ėmė veisti beduinų šunis. Daug gilinosi į anatomines ir psichines jų savybes. Parengė veislės standartą, kurį FCI pripažino 1966-aisiais, priskyrusi juos V grupei (špicai ir primityvieji šunys).

Gali kilti natūralus klausimas: kam žmonėms reikėjo puslaukinių šunų, kai prijaukintų ir išvestų veislių skaičius pakankamai didelis? Į šį klausimą R.Menzel atsakydavo trumpai: „Kanaano šunys – visai kas kita“.

Naujoji veislės globėja

Kanaano šunų istorijoje nuolat skamba moterų pavardės. Kai profesorė R.Menzel iškeliavo anapilin, jau buvo parengusi savo pamainą – jos darbus perėmė Myrna Shiboleth. Šiuo metu tarp Kanaano šunų žinovų ji laikoma didžiausiu autoritetu.

M. Shiboleth įsikūrė netoli Jeruzalės, tapo veislyno „Shaar Hagai“ savininke. Šio veislyno šunų daugiausia gyvena JAV, Kanadoje ir Vokietijoje.



Kanaano šunų vis dar pasitaiko dviejų tipų: kolių ir špicų, bet standartas labiau vertina špicų „tipažą“. Tai vidutinio dydžio šunys, sveriantys 18-25 kg, jų ūgis 50-60 cm. 

Kinologė M. Shiboleth neapsiribojo veisimu, ji toliau tęsė savo pirmtakės darbus, gilinosi į laukinių šunų psichologiją ir fiziologiją. Neseniai išleido knygą „Tails of Shaar Hagai“.
Sakoma, kad Kanaano šunų ateitis – jos rankose.

Gerindama Kanaano šunų veislę, ji rūpinasi, kad būtų įlieta laukinių šunų kraujo. Tai padaryti darosi vis sunkiau. Ne vien todėl, kad prie beduinų gyvenviečių besisukiojantys šunys nepagaunami, bet ir dėl griežtos Izraelio vykdomos pasiutligės programos.

M.Shiboleth gabendavo į dykumą rujojančias savo kales, bet laukiniai patinai perprasdavo šią gudrybę ir nesiartindavo. Liko vienintelė išeitis – aptikti laukinių šuniukų vadas, bet 2-3 mėn. laukiniai šunyčiai moka apmauti gaudytojus. Klajokliai beduinai taip pat sunkiai atsisako savo šunų, o jeigu kažką pasiūlo, tas egzempliorius netinka tolesniam veislės gerinimui.

„Kanaano šunys unikalūs todėl, kad jie protingi ir nusiteikę bendrauti su žmonėmis, tačiau jie gali išgyventi be žmogaus ir visa esybe tai pabrėžia“,– savo tinklapyje rašo M.Shiboleth.
Pasak kinologės, Kanaano šunų stebėjimai atskleidžia daug naujų dalykų apie šunų prigimtį ir elgseną. Pavyzdžiui, Kanaano šunys pasižymi ištikimybe – kartą sukūrę porą, nebesiskiria. Patinai, kaip ir kalės, rūpinasi mažyliais, o gaujos santykiai, paremti išgyvenimo strategija, verti didelės pagarbos.

Gaila, bet laukinių šunų genofondas nyksta, gali būti, kad netrukus jo nebeliks. O kažkada dykumoje šunys jautėsi kaip Pažadėtoje žemėje. Apie tai liudija archeologų vis dar randamos mistiškos kapavietės. Vienoje iš jų aptikta 700 beduinų šunų palaikų. Visi paguldyti ant šono, uodegos paslėptos tarp kojų.

Paslaptingieji dykumos sargai ilsisi ten, kur gimė. Kanaano, arba Palestinos žemėje, kuri Biblijoje vadinama Pažadėtąja žeme.

Aurelija Staskevičienė
Svetlanos Valujevos nuotr. iš šunų parodos Izraelyje