Levretės: patys mažiausi kurtai 1

2014 kovo 10d.
Grakščios ir vikrios kaip katės, šoklios kaip žiogai, įspūdingos kaip graikų skulptūros – tai tik dalis epitetų, kuriuos galima išgirsti apie levretes. Tačiau nemanykite, kad levretės yra „kišeniniai“, dekoratyviniai šuniukai. Nors iš pažiūros yra mažos ir trapios, iš tiesų jos yra tikros kurtų šeimos atstovės. O tai reiškia, kad yra greitos, ištvermingos ir gudrios...

Žmonių palydovės ir kiškių medžiotojos

Levretės yra kildinamos iš senovės Egipto – vieno iš faraonų žmonos kapavietėje surasta mažyčio kurto (levretės) mumija. Ši mumija yra iš VI a. prieš Kristų.
Egipto karalienė Kleopatra taip pat laikė levrečių pulkus. Nugaišus levretei, kartu su karaliene visi jos gedėdavo, kūnelį balzamuodavo ir iškilmingai palaidodavo. Kai Kleopatra padovanojo porą levrečių Gajui Julijui Cezariui, jos pateko į Romą, o po to į kitas Europos šalis.
Taigi Italija tapo antrąja levrečių tėvyne ir ne veltui šiuos šunis ten vadina italų kurtais, piccolo levriero italiano.
Graikiškai „levrieri“ reiškia kurtą, o šio žodžio šaknis reiškia kiškį. Nieko nuostabaus, juk levretės iš tiesų dalyvavo medžioklėse ir medžiojo zuikius bei kitus smulkius žvėrelius.
Apie levretes prikurta nuostabių legendų, bet gražiausia, ko gero, yra ši: persams užgrobus Egiptą, buvo išžudyta faraono šeima, o mažiausias faraono sūnus ištremtas į dykumą mirti. Mažylis liko be tėvų, tačiau jį lydėjo ištikimoji levretė: naktį dykumoje šildė vaiką savo kūnu, akylai saugojo nuo pavojų. Levretė taip drebėjo, kad jos antkaklio skambaliukai aidėjo po visą dykumą. Juos išgirdo likę gyvi faraono tarnai ir išgelbėjo mažylį.
 
Tikri, bet ne žaisliniai kurtai

Jeigu sugretintume pačius didžiausius kurtus (airių vilkogaudį arba dirhaundą) su levretėmis, atrodytų, kad gretiname milžinus su nykštukais. Tačiau taip būtų tik išoriškai, nes iš prigimties levretės yra ne kas kita, o tikri kurtai! Todėl mėgstantys sportuoti šeimininkai gali bėgioti su jomis krosą, daug vaikštinėti arba dalyvauti šunų vikrumo varžybose (Agility), kurtų lenktynėse, kur levretės pasiekia net 45 km per valandą greitį!
Tai reiškia, jog levretės yra raumeningos, ištvermingos ir nepaprastai greitos. Tačiau jos mėgsta ir pasišildyti prieš saulutę kaip katės, palįsti po šilta šeimininkų antklode. Ko gero, jos labiausiai nekenčia prasto oro ir rudeniškos drėgmės, bet juk tokiu atveju yra drabužiai šunims.
Levretės yra smalsios ir gudrios. Šios veislės šunims labai svarbi žmogaus draugija, jos iš tiesų myli žmones ir labai prie jų prisiriša.
Puikiai sutaria ir su vaikais, ir su vyresniais žmonėmis. Noriai bendrauja su gyvūnais.
Šios veislės šunys neturi specifinio šuniško kvapo ir nesišeria. Su jomis patogu keliauti, poilsiauti (sveria apie 5 kg, ūgis 32-38 cm ties ketera).
Kad užaugtų sveikos, būtina nuo mažumės atidžiai prižiūrėti. Statant ant žemės mažas levretes, kol nesusiformavę kauliukai, pirmiausia reikia statyti ant užpakalinių kojų. Atsakingi levrečių veisėjai, o tokių Lietuvoje yra ne vienas, jums tikrai papasakos, kaip užauginti sveiką ir laimingą levretę.

Nuotr. iš veislyno Eolo-arfa
Patiko straipsnis? Tuomet įvertink jį ar pakomentuok!


(straipsnio reitingas +15)

Skaitykite komentarus 1


reklama