„Į Lietuvą pirmąją Pietų Rusijos aviganę, kalytę Jurči, aš atsivežiau iš tuometinio Leningrado 1984-aisiais metais“, - pasakoja veislyno Taurapilis savininkė Ilana Kuliešienė. „Negaliu garantuoti, kad Jurči buvo pirmoji „pietietė“ Lietuvoje. Teko girdėti, kad jau anksčiau Lietuvoje buvo pasirodęs dar vienas šunelis. Bet jo tolimesnis likimas neaiškus. Tuo tarpu Jurči tikrai buvo pirmoji savo veislės atstovė Lietuvoje, dalyvavusi parodose, sulaukusi čia palikuonių ir įnešusi didelį indėlį į veislės vystymąsi ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Šiuo metu Lietuvoje gali būti apie 150 – 200 Pietų Rusijos aviganių.“

Ponia Ilana sako jog Pietų Rusijos aviganis sugeba sužavėti sykį ir visiems laikams. Tai didelis, stiprus ir protingas šuo. Jis yra puikus sargas, pasižymintis žaibiška reakcija, sprendimus priimantis savarankiškai ir greitai. Bet kartu „pietietis“ yra meilus, švelnus ir prieraišus namiškiams. Jis mėgsta bendrauti, būti glostomas ir kalbinamas, tačiau nėra įkyrus.

Savo energiją išlieja pasivaikščiojimo metu, o namuose elgiasi ramiai. „Daugelį gali apgauti jo nekalta išvaizda. Ramūs, lengvi judesiai sudaro įspūdį, kad tai lėtas, flegmatiškas šuo, kuriam niekas nerūpi. Tačiau jis per sekundę  iš nerangaus „meškiuko“ gali virsti greitu lyg  žaibas, jei reikia apginti šeimininką ar jo turtą.

„Pietietis“ pakankamai piktas, jo nereikia mokyti saugoti. Negalima jo ilgam izoliuoti voljere, palikti be auklėjimo. Jis greitai gali tapti pernelyg agresyviu arba imti vadovauti visiems šeimoje. Tačiau teisingai auklėjant ir dresuojant šeimininkas įgyja paklusnų, prieraišų, ištikimą nepaprasto grožio šunį, pasižymintį labai įdomia elgsena.“

Veisėjos teigimu per paskutinius 10-15 metų ėmė ryškiai keistis „pietiečių" charakteris. Jie tapo mažiau linkę dominuoti, pakantesni svetimiems žmonėms ir šunims. Tai pastebime ne tik Lietuvoje, bet ir Vakarų Europos valstybėse, kiek mažiau Rusijoje.

Susižavėjusiems šios veislės šunimis, I.Kuliešienė pataria atkreipti dėmesį į tai jog, Pietų Rusijos aviganis – stiprus šuo, pasižymintis tvirtu charakteriu. Jo auklėjimui, socializacijai ir dresiravimui reikia skirti daug dėmesio, turėti atitinkamų žinių ir charakterio savybių. Šio šuns auklėjimo ir priežiūros negalima patikėti vaikui. Taip pat negalima „pietiečio“ auginti uždaryto voljere be artimo kontakto su žmogumi. Reikia turėti pakankamai laiko pasivaikščiojimui su šunimi, bendravimui, kailio priežiūrai.

Jei jūs estat tas, kuris siekia kažko išskirtinio, nenori to paties, ką turi visi, - Pietų Rusijos aviganis, ponios Ilanos teigimu, jums puikiai tiks. „Tai šskirtinis tiek savo išvaizda, tiek elgesiu šuo, kuris niekada nebus „masinio vartojimo“. Pietų Rusijos aviganis tikrai tinka ne kiekvienam. Jo šeimininkas turi pasižymėti stipriu charakteriu, pasitikėjimu savimi, išmanyti šuns psichologiją, turėti šuns dresūros įgūdžių. 

Pietų Rusijos aviganis netinka žmogui, kuris iš šuns tikisi vergiško paklusnumo. „Pietietis“ mąsto pats, ir paklūsta šeimininkui savo laisva valia, o ne kaip automatas. Netinka jis ir žmogui, kuris į šuns auklėjimą žiūri atsainiai, įsivaizduoja, kad tinkamas šuns elgesys atsiranda savaime,“ - pasakoja veisėja.

Paklausta ar tiesa, tai jog šios veislės šunys lengvai dresuojami I.Kulešienė sako: „Nepasakyčiau, kad „pietiečiai“ dresuojami labai lengvai. Išmokti komandai jiems reikia daugiau laiko, negu tokiems pripažintiems darbiniams šunims kaip borderkoliai ar belgų aviganiai. Tačiau sugeba išmokti to paties, kaip ir jie. 

Be to,„pietietis“  visada linkęs pagalvoti, ar tikrai reikia vykdyti vieną ar kitą komandą. Bet jei šeimininkas yra jam autoritetas ir turi gerą kontaktą su šunimi, pietietis mokosi noriai. O sykį ko nors išmokęs, pietietis ilgai tai atsimena, net ir nebekartojant mokslų.“

Veisėja teigia, kad „pietiečiai“ su augintiniais namuose yra tolerantiški, sutaria ir su namie gyvenančiomis katėmis, ir su kitais gyvūnėliais. Su sau lygiais šunimis gali „aiškintis santykius“, kad nustatytų, kuris stovi ant aukštesnio hierarchijos laiptelio. Jei auginamas namuose nuo mažumės, problemų paprastai nekyla. Viskas išsisprendžia dar augant, per žaidimus. Su mažais šuneliais, kurie jiems neprilygsta jėga, „pietiečiai“ paprastai yra pakantūs ir atsargūs. Leidžia jiems daug daugiau, negu leistų dideliems šunims. 

Reikia nuo mažens mokyti „pietietį“, kad jis neatsakytų į kitų šunų provokacijas, nes gali tekti atlyginti nuostolius nukentėjusių „provokatorių“ šeimininkams. Šunims įspūdinga Pietų Rusijos aviganio išvaizda ir pasitikėjimas savimi dažnai kelia susierzinimą. O įsivėlęs į kovą, jis dėl savo staigios reakcijos ir storo kailio praktiškai yra nepažeidžiamas. Tuo tarpu kitus šunis gali rimtai sužaloti.

„Kailiui reikia daug mažiau priežiūros, negu iš pažiūros atrodo. „Pietiečio“ kailis saugo jį nuo karščio, šalčio ir drėgmės. Jis mažai veliasi ir turi savybę pats apsivalyti, todėl sveikas, nesusivėlęs šuo net ir gyvendamas lauke išlieka baltas“, - pasakoja I. Kliešienė. Veisėja pataria Pietų Rusijos aviganį gerai iššukuoti šepečiu kartą per 3-4 savaites, kad nebūtų sąvėlų. To visai pakanka. Kai šeriasi (porą mėnesių per metus), reikėtų šukuoti dažniau, maždaug kas 1-2 savaites.

„Jo negalima dažnai maudyti. Nuo dažno maudymo sunyksta natūralus apsauginis riebalų sluoksnis, plaukai tampa sausi, pasipūtę, švelnūs, ima veltis ir lūžinėti. Aišku, jei šuo pasivaikščiojimo metu išsitepė kojas, jas nuplauti (tik vandeniu) būtina. Be to, dabar yra neperšlampamų kombinezonų, kurie blogu oru apsaugos pietiečio kojas ir pilvą nuo purvo“ - tęsia ponia Ilana.

Veisėja perspėja, jog svarbu nepamiršti skirti dėmesio „pietiečio“ ausų priežiūrai. Kadangi ausys nulėpusios ir apaugusios ilgais plaukais, jos blogai vėdinasi. Dėl to gali padaugėti išskyrų, prasidėti uždegimai. Reikia bent kartą per mėnesį išvalyti ausis profilaktikai skirtais skysčiais, išpešti ausies landoje augančius plaukus.

"Jau seniai nepardavinėju šuniukų, todėl tikslių kainų pasakyti negaliu. Manau, geras parodinis Pietų Rusijos aviganis turėtų kainuoti apie 1500 Lt." - sako ponia Ilana.