Kinologai mano, kad kurtai Rusijoje atsirado XIII-XV amžiuje, mongolų-totorių antplūdžio metais. Mongolų-totorių ordoms užkariavus Artimuosius Rytus ir Vidurinę Aziją, į šiuos kraštus pateko ir Azijos bei Persų kurtai. XVI amžiuje carui Ivanui Rūsčiajam užėmus Kazanę ir Astrachanę, Totorių kunigaikščiams su savo šunimis teko trauktis į
Rusijos šiaurę, ir ten mišrino savo kurtus su šiauriečių laikomis.

Manoma, kad tai buvo Rusų kurtų pradžia, tačiau XI a. Tačiau Prancūzijos kronika mini, jog į Prancūziją tekėti už Henriko I atvykusi Kijevo kunigaikštytė Ana Jaroslavna kartu su kraičiu
atsivežė ir tris Rusų kurtus.

Petro I-ojo laikais didikai primiršo kurtus, ir tik XVIII a. pabaigoje jais vėl imta domėtis. Kurtų veislė tuomet buvo labai marga, kadangi kiekvienas dvarininkas stengėsi išveisti kurtą, kuris būtų pavadintas jo vardu, tačiau kiekvienas šuo buvo veisiamas pagrindiniam tikslui - medžioklei.

Kurtas - nepaprastas medžioklinis šuo, jis buvo skirtas medžioti vilkams. Greitas ir stiprus kurtas pavijęs plėšrūną, jį parblokšdavo ir savo stipriais žandikauliais surakindavo grobio sprandą. Dvarininkai į medžioklę išsiruošdavo raiti su gauja kurtų. tais laikais susiformavo Rusų kurtų intelektas, gebėjimas įvykdyti užduotis.

XIX a. didžiausias Rusų kurtų veislynas buvo Smolensko Gubernijoje, čia gyveno tūkstantis įvairiausių Rusų kurtų. Grožiu ir greičiu išsiskyrė Vladimiro gubernijos kurtai, o piktumu ir medžioklės aistra - Tambovo kurtai.  Šie šunys labai skyrėsi ne vien charakteriu: vienų ausys buvo stačios. kitų nuleipę, buvo aukštaūgių ir žemaūgių kurtų. Ši įvairovė badė akis ir veisėjams, ir medžiotojams, vis dažniau kildavo nesutarimai dėl vieningo standarto.

1874 metais Maskvoje įvyko pirmoji šunų paroda, kurioje ekspertai rėmėsi savo skoniu, nes vis dar nebuvo Rusų kurto standarto. Tuo labai pasipiktinęs kinologas N. Jermolovas ėmėsi sudarinėti Rusų kurtų standartą. N. Jermolovo parašytas standartas mažai pasikeitęs ir šiandien.

Labiausiai Rusų kurtams pakenkė Spalio revoliucija, nes buržuazines "išmones", ypač medžioklę ir kinologiją, smerkė. O juk iki revoliucijos veislininkai pasiekė tiek daug - dauguma Rusų kurtų atitiko N. Jermolovo standartą. Ypač išsiskyrė didžiojo kunigaikščio Nikolajaus, arba elitiniai Peršino kurtai. Jais rūpinosi pats kunigaikštis ir medžioklės valdytojas, tikras kurtų mylėtojas D.Valcovas.

Deja, revoliucionieriai nusiaubė dvarininkų sodybas. Išbadėję ir sulaukėję šunys dar kurį laiką bastėsi Rusijos provincijoje, o kai kurie, pavyzdžiui, Peršino kurtai buvo parduoti į užsienį.

Vis dėlto rusų nacionalinis pasididžiavimas - kurtai išliko. Prie to prisidėjo ir senos kilmingos damos, priglaudusios dvarininkų šunis. Patyrusios nemažai pažeminimų, pašiepiamos, jos oriai vedžiojosi porevoliucinio Piterio ir Maskvos gatvėmis aristokratiškus kurtus. Patyliukais veisė kurtus, dalijosi su jais paskutiniu kąsniu, turguje mainė šeimos relikvijas į kauliukus buvusiems carų numylėtiniams.

Tik 1960 metais pagal išlikusius šunų kilmės aprašus iš dalies pavyko atkurti Rusų kurtų veislę. Bet nenustebkite kurto kilmės liudijime perskaitę tik keletą žodžių, nes ir šiandien kai kurių duomenų trūksta. Nepaisant visko, šie "aristokratai" išgyvena renesansą. Jie mylimi ir vertinami visame pasaulyje.


Už nuotraukas dėkojame Rasai, Audriui ir Jokūbui Stadalninkams